Besilaukiančios mamos rašytas dienoraštis – akivaizdus įrodymas vaikui, koks jis brangus

Keturioliktus metus skaičiuojantis Dovas, Vilmos Budėnienės pirmagimis, tvirtai žino: tėvai jį labai mylėjo dar tada, kai jis jaukiai tūnojo mamos pilve. Meilės, rūpesčio, nerimo ir laukimo kupini žodžiai užfiksuoti Vilmos dienoraštyje, kurį ji kruopščiai rašė dar negimusiam sūnui.

Trūko mamos prisiminimų

"Taip dažnai pamirštame savo artimiesiems pasakyti, kad juos mylime. O čia – daiktinis įrodymas, – vartydama prieš penkiolika metų rašytą dienoraštį šypsojosi V.Budėnienė. – Viliuosi, kad Dovui jis bus paspirtis visą gyvenimą, ypač – sunkiomis minutėmis."
Be to, moteris tikisi, kad dienoraštis turės ir praktinės naudos būsimai marčiai. Laukdamasi savo pirmagimio ji galės sužinoti, kaip buvo nešiojamas šio tėtis, kokių emocijų patyrė vyro mama.

O štai ką laukdamasi išgyveno jos pačios mama, Vilma nežino. O to taip reikėjo... "Kai pastojau, mudviem su vyru kilo įvairiausių klausimų – dėl sveikatos, svorio, mitybos, paties gimdymo. Mano kraujas yra pirmos Rh(-) grupės, o dėl to gali kilti nėštumo komplikacijų, todėl gydytojai vis klausinėjo, kaip gimdė mano mama", – pasakojo Vilma.
Tačiau mamos ji neteko būdama vos 11 metų. Niekas iš giminaičių neprisiminė, nei kiek Vilma svėrė gimusi, nei koks tikslus jos gimimo laikas.

"Pagalvojau, kad jeigu, neduok Dieve, mano vaikai mamos netektų anksčiau laiko, jiems taip pat gali kilti tokių klausimų. Tačiau man svarbiausi buvo ne fiziniai dalykai – nėštumo eiga ir gimdymas, o emocijos", – patikino dienoraščio autorė.

Akistata su mirtimi

Vilmos pirmagimis gimė 1995 m. balandžio mėnesį, o įrašai dienoraštyje atsirado pirmomis nėštumo savaitėmis, rugsėjį. Kalendoriuje pažymėta diena, kai sūnelis buvo pradėtas, tarp puslapių glūdi ir teigiamo nėštumo testo juostelė, pirmoji vaisiaus kardiograma, iš gimdymo namų parsivežta kūdikio apyrankė.

Dovo gimimą lydėjo ne vien džiaugsmas, tiksliau, džiaugtis iš pradžių nebuvo kada. "Mano gyvybei grėsė didelis pavojus – tu atėjai, o aš būčiau išėjusi", – dienoraštyje parašė Vilma.

Tik pagimdžiusiai moteriai prasidėjo stiprus kraujoplūdis, ji prarado sąmonę. Skubiai prireikė retos – pirmos Rh(-) grupės – kraujo. Ranką ištiesė gimdymą priėmusi gydytoja Diana Ramašauskaitė – jos tiesiog gimdykloje dovanotas kraujas Vilmą išplėšė iš mirties nagų.

Gyvenimo atrama pirmagimiui

Dovui gimus jam skirtas mamos dienoraštis atsidūrė lentynoje. Vilma į jį kartais įrašydavo linksmesnius pirmagimio posakius ar kitą įdomią informaciją. "Dovas žinojo, kad toks dienoraštis yra, tačiau didelio susidomėjimo juo nerodė", – prisiminė moteris.
Tačiau dienoraščio netrukus prireikė. "Taip jau atsitiko, kad mes su Dovo tėčiu išsiskyrėme. Dovui kilo labai daug klausimų, – atvirai pasakojo moteris. – Tada atsiverčiau savo dienoraštį ir sūnui paskaičiau, koks jis buvo mylimas ir laukiamas, kaip jam buvo renkamas vardas. Mažasis brolis Matas net ėmė pavydėti Dovui, kad šis turi tokią knygelę, o jis – ne."
Neretai pirmagimiai įsivaizduoja, kad jie yra mažiau mylimi, nei vėliau gimę jų broliai ar seserys. Tokių priekaištų iš vyresniojo sūnaus ne kartą girdėjo ir Vilma. "Šis dienoraštis Dovui yra įrodymas, kad apie jo gimimą yra daugiau prisiminimų ir kaip tik jis iš manęs sulaukė daugiau dėmesio. Pirmo vaiko gimimas visada sukelia daugiau emocijų, tai didžiausias stebuklas, kokį tenka patirti", – patikino Vilma.

Šiandien mamos dienoraštis Dovui padeda lengviau susidoroti su paauglystėje užgriūvančiais sunkumais. "Kartais aš jam paskaitau, o kartais jis šią knygelę pavarto pats. Ir abu randam įrodymų, kad mudu sieja didelė meilė nuo pat pradžios", – šyptelėjo moteris.

Svarbiausia – turinys

Vilma įsitikinusi, kad svarbiau yra tai, kas į dienoraštį sudėta, o ne kad jis gražiai atrodytų. Ji savo mintis sūneliui surašė į paprastą užrašų knygelę. "Gali rašyti dienoraštį ir ant servetėlės, – neabejoja moteris. – Svarbu, kad žodžiai būtų tikri ir šilti, iš pačios širdies."

Dabar knygynuose galima įsigyti kūdikio knygų ir albumų, kuriuos tėvams tereikia užpildyti. "Puiku, kad yra tokia galimybė. Suprantu, kad ne kiekviena mama ar tėtis turi rašytojo gyslelę. Tokiu atveju jau paruoštas leidinukas – puiki galimybė palikti savo mažyliui atminimą, kaip mama ir tėtis jį myli", – svarstė Vilma.

Beje, jos jaunėlis Matas taip pat rašo dienoraštį ir laiškus mamai. "O aš į juos atsakau", – nusišypsojo dviejų berniukų mama.