Tėvų dvasinė dovana savo vaikui

Krikšto sakramentas – atsakingas gimdytojų žingsnis

Krikštynos šeimoje ne tik džiugi šventė, bet ir atsakingo tėvų bei krikštatėvių požiūrio reikalaujantis žingsnis. Tai dvasinė suaugusiųjų dovana mažyliui. Nuo to momento, kai vaikas pakrikštijamas, jis gimsta iš naujo kaip Dievo nuosavybė. Apie Krikšto sakramento prasmę „Šeima“ kalbėjosi su Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios kunigu Virginijumi Česnulevičiumi.

– Ar tėvams, susiruošusiems krikštyti vaiką, reikia specialiai pasirengti?

– Be abejo. Juk tėvai privalo dalyvauti krikšto apeigose, daryti tą sąmoningai. Jie prašo krikšto vaikui, laimina jį, už kūdikį atsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikėjimą. Todėl svarbu suvokti, ką krikštas duoda jų vaikui. Lietuvoje dar gaji tradicija, kai krikštyti kūdikį primygtinai spaudžia močiutės, bet Bažnyčia prašo pačių tėvų tuo pasirūpinti.

Mūsų bažnyčioje prieš krikšto apeigas rengiamas vienas susitikimas su tėvais ir krikštatėviais. Juk krikštas neturi būti vien tik pliusiuko padėjimas ar mados reikalas. Krikštydami vaiką tėvai įsipareigoja auginti jį kaip kataliką. Per apeigas tėvams užduodame konkretų klausimą: „Ko prašote vaikui iš Dievo bažnyčios?“ Jei jie prieš tai nebuvo susitikę su kunigu, dažniausiai prašo sveikatos, laimės, o kartais ir pinigų. Tai rodo, kad žmonės nesuvokia, ką krikštas iš tiesų duoda jų vaikui. Prašyti reikia krikšto, o ne materialinės gerovės.

– Ką kviesti krikštatėviais? Ar yra kokių apribojimų?

– Yra vienintelis – vaiko krikšto tėvais negali tapti jo tikrieji tėvai. Juk krikštatėviai yra tarsi antrieji tėvai. Tai nėra vien garbės titulas ar proga pastovėti

bažnyčioje ir palaikyti kūdikį ant rankų. Krikštas įveda vaiką į Kristaus šeimą – Bažnyčią, jos gyvenimą – todėl labai svarbu, kad krikšto tėvai būtų tikintys ir su vaiku galėtų dalytis tikėjimu.

Bažnyčios kanonai numato, kad krikštatėviais galima tapti sulaukus 16 metų. Tačiau tokio amžiaus žmogus turi būti sąmoningas ir subrendęs. Juk nelaimės atveju jis turės atstoti vaikui tėvus. Mano kunigystės praktikoje buvo atvejų, kai avarijoje tėvų netekusį vaiką auginti ėmė būtent krikštatėviai. Taigi reikia suvokti savo atsakomybę.

– Kiek vaikui svarbus krikšto vardas? Ar būtina suteikti šventą vardą?

– Primygtinai to neprašome. Aš pats esu krikštytas Virginijumi, o tai nėra šventas vardas. Kokį vardą parinkti – tėvų reikalas. Tik reikėtų žinoti, kad vardas neatsiejamas nuo asmenybės. Juk kai tariame žmogaus vardą, galvojame ne apie žodį, o apie asmenį, kuriuo šis pavadintas. Šventajame Rašte yra tokia mintis: duoti vardą, tai suteikti prasmę. Kita Šventajame Rašte randama mintis: kai Dievas nori žmogui skirti ypatingą užduotį, pašaukia jį vardu ir duoda jam naują vardą. Tarkime, krikščionis persekiojęs Saulius atsivertęs tapo šventuoju Pauliumi. Todėl vardas krikštijamą žmogų įveda į šventųjų bendriją, su vardu jis gauna šventąjį globėją.

– Kokio amžiaus vaiką reikėtų krikštyti? Laukti, kol jis kiek paūgės, ar naujagimį?

– Yra įvairių nuomonių, tačiau Bažnyčia pageidauja, kad vaikas būtų pakrikštytas pirmomis gyvenimo savaitėmis. Kita vertus, yra šeimų, labai atsakingai žiūrinčių į Krikšto sakramentą ir krikštatėvių parinkimą. Kol neranda tinkamų, tol neskuba.

Kartais Bažnyčia sulaukia kritikos, kad krikštijant naujagimį prasilenkiama su jo paties valia. Esą žmogus krikštijamas per prievartą. Tačiau pažvelkime į tai iš kitos pusės. Juk kai gimsta kūdikis, tėvai moko jį kalbos. Žinoma, gal jis tą išmoktų ir pats, bet dar nežinia, kokia kalba norėtų kalbėti. Be to, tėvai žino, kada ir kaip vaiką maitinti, rengti, guldyti miegoti ir nelaukia, kad jis pats pavalgytų, apsirengtų.

Lygiai taip pat ir su tikėjimu. Kai tėvai žino, kad tikėjimo kelias yra laimės kelias, jie nori ta laime pasidalyti ir su vaiku. Per krikštą Dievas taria kūdikiui: „Aš tave myliu.“ Nors kūdikis jam negali atsakyti, Dievas pirmas prisipažįsta apie savo meilę. Taip pat elgiasi ir tėvai. Nors dar tik laukiasi vaiko, bet jau jį myli. Toks tėvų ir Dievo meilės panašumas.

– Kokia krikšto dovana turėtų pasirūpinti vaiko krikštatėviai?

– Pati gražiausia ir didžiausia dovana, kai krikšto tėvai gali auginti ir lydėti tikėjime savo krikšto vaiką. Bažnyčia ragina krikštavaikiams padovanoti tikėjimo simbolį – kryželį, šventojo medalikėlį ar paveikslėlį.

Tačiau pasaulietinė mada siūlo ir kitokių dovanų, kurios traktuojamos kaip nešančios laimę, gerovę, pavyzdžiui, sidabrinis šaukštelis, kad vaikas būtų sveikas, turtingas. Kartais atrodo svarbiau padovanoti tokį daiktą, kuris suteiktų materialinę, o ne dvasine gerovę. Bet čia kiekvieno teisė rinktis.