Jie visada turės Paryžių (II) Pereiti į pagrindinį turinį

Jie visada turės Paryžių (II)

2025-08-07 12:05

Tai buvo šlykštūs ir niūrūs metai, prasidėję bei pasibaigę klaikiais, didelę civilizuoto pasaulio dalį sukrėtusiais išpuoliais. Abu šie teroro aktai buvo įvykdyti toje pačioje valstybėje ir tame pačiame mieste. Abu jie buvo priskiriami toms pačioms politinėms ekstremistinėms jėgoms. Šios veikiausiai stengėsi ne tik nužudyti kuo daugiau žmonių, bet ir mirtinai smūgiuoti į pačią vakarietiškų vertybių šerdį.

Gedulas: nuotraukoje užfiksuota moteris, žiūrinti į gėles, žvakes bei žinutes, kurios skirtos pagerbti „Bataclan“ koncertų salėje žuvusius žmones. Pagalba: tą naktį siautėję užpuolikai nebuvo nusiteikę derėtis, tad galiausiai policijos pareigūnams teko įkaitus išvaduoti jėga. Palikuonys: beveik visi 2015 m. lapkritį Paryžiuje siautėję ekstremistai, kaip ir S. Abdeslamas, buvo į Prancūziją arba Belgiją iš musulmoniškų kraštų atvykusių imigrantų atžalos.

Skerdynės roko koncerte

Maždaug tuo pat metu, kai Voltero bulvarą supurtė trenksmas (apie 21.40 val.), juodos spalvos „Volkswagen Polo“ automobilis, gabenęs bent tris iki dantų apsiginklavusius ekstremistus, sustojo prie „Bataclan“ koncertų salės, kurioje tą vakarą koncertavo alternatyviojo roko grupė „Eagles of Death Metal“.

Perskaičius šios grupės pavadinimą, su jos dainomis nesusipažinusiam žmogui gali kilti įtarimas, kad ansamblio nariai groja sunkią, triukšmingą, niūrią ir baisią muziką, tačiau jis veikiausiai buvo sugalvotas kaip pokštas.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ši su Jesse Everettu Hughesu (1972) ir kitos grupės „Queens of the Stone Age“ lyderiu Joshua Michaelu Homme (1973) siejama grupė groja gana lengvą, žaismingą roką, kuriame galima išgirsti nemažai XX a. aštuntojo dešimtmečio sunkiajam rokui (hard rock), septintojo dešimtmečio garažo rokui (garage rock) ir šeštojo dešimtmečio rokenrolui būdingų garsų.

Jeigu ne grupės pavadinimas, galintis išgąsdinti prietaringesnį žmogų, klausydamasis jų dainų veikiausiai nė nesusimąstytum apie Žemės planetos reiškinį, vadinamą mirtimi (bent jau taip buvo iki įvykių 2015 m. lapkritį).

Anot BBC portale pateikiamo straipsnio „Kas įvyko „Bataclane“? („What happened at the Bataclan?“, 2015 m. gruodis), ginkluoti užpuolikai į renginio vietą įžengė pro pagrindinį įėjimą praėjus maždaug 30–45 minutėms nuo grupės pasirodymo pradžios.

Įsigavę į pastatą jie atidengė ugnį į žmones.

Palikuonys: beveik visi 2015 m. lapkritį Paryžiuje siautėję ekstremistai, kaip ir S. Abdeslamas, buvo į Prancūziją arba Belgiją iš musulmoniškų kraštų atvykusių imigrantų atžalos.

Šaudė vėl ir vėl

Pasak kai kurių žurnalistų kalbintų liudininkų, bene pirmosiomis užpuolikų aukomis tapo stovėjusieji prie baro (taip pat žmonės vėliau tvirtino matę kūnų ir gatvėje), o dalis koncerto klausytojų, išgirdę pirmuosius šūvius, taip pat pagalvojo apie fejerverkus.

„Iš pradžių pamaniau, kad tai pasirodymo dalis, bet tada atsisukau ir pamačiau nepažįstamą žmogų, ką tik gavusį kulką į akį“, – leidiniui „Liberation“ pasakojo Fahmi vardu įvardintas liudininkas.

Salėje buvo labai mažai vietų, galinčių suteikti apsaugą nuo kulkų, tačiau daugelis žmonių, matyt, suveikus pasąmonės instinktams, tuojau pat krito ant žemės šiuo savo žingsniu tik palengvindami užpuolikams darbą.

Klausydamasis jų dainų veikiausiai nė nesusimąstytum apie Žemės planetos reiškinį, vadinamą mirtimi.

Ekstremistai bemaž nesitaikydami šaudė į gulinčiuosius, o vienas jų veikiausiai užlipo į balkoną ar kurią kitą aukštesnę vietą ir atidengė ugnį į koncerto lankytojus iš jos.

Kilus panikai, bent vienas apsaugos darbuotojas bandė išvesti lankytojus pro atsarginį išėjimą ir dalis jų sugebėjo pasinaudoti šia galimybe.

Užpuolikai veikė ramiai bei ryžtingai, t. y. šaltakraujiškai, tarsi puikiai žinotų, ką daro, nors, pasak kai kurių liudininkų, demagogija atsiduodančių politinių bei religinių šūkių taip pat netrūko.

Ištuštinę savo ginklų dėtuves jie įsidėdavo naujas, užtaisydavo ir šaudydavo iš naujo.

Daliai koncerto lankytojų pavyko ištrūkti iš pastato, tačiau kiti buvo priversti ieškotis saugios užuovėjos patalpose. Tik kur tokią buvo galima rasti?

Pagalba: tą naktį siautėję užpuolikai nebuvo nusiteikę derėtis, tad galiausiai policijos pareigūnams teko įkaitus išvaduoti jėga.

Vyrukas, tapęs džihadistu

Į netikėtą žudynių verpetą įkliuvusiems koncerto lankytojams veikiausiai atrodė, kad šis košmaras niekada nesibaigs, tačiau galiausiai į įvykio vietą atvyko Prancūzijos teisėsaugos pajėgų atstovai.

Čia jie, kaip spėjama, susidūrė su užpuoliku, šiuo metu prisimenamu Samy Amimouro pavarde (jam tada buvo vos 28-eri).

Teigiama, kad pareigūnai šovė į ekstremistą, tačiau šis spėjo aktyvuoti su savimi turėtą sprogstamąjį užtaisą.

Anot „Financial Times“ straipsnio „Paryžiaus atakos: S. Amimouras – „mielas vyrukas“, tapęs džihadistu“ („Paris attacks: Samy Amimour, the „nice guy“ who became a jihadi“, 2015 11 19), ekstremistas buvo kilęs iš gana neblogos, laisvamaniškos šeimos, kurios nariai nepasižymėję nei musulmonišku pamaldumu, nei radikalumu.

Teigiama, kad augdamas S. Amimouras beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų jaunuolių.

Jis esą rengęsis kaip ir dauguma kitų Prancūzijos jaunuomenės atstovų, žaidęs futbolą, leisdavęs laiką su draugais, įgijęs bakalauro laipsnį bei gavęs autobuso vairuotojo darbo vietą.

Vis dėlto tam tikru metu (apie 2012-uosius) imigrantų iš Alžyro atžalos galvoje kažkas įvyko.

Jis ėmė vilkėti dželabu (djellaba) vadinamą musulmonų mėgstamą apdarą, bandė reikalauti motinos, kad ši „padoriau“ rengtųsi, bei kitaip demonstravo uolų pamaldumą.

Kiek vėliau jis užsigeidė vykti į Jemeną užsiimti ekstremistine veikla (arba bent jau jam Prancūzijos valdžios atstovai buvo pareiškę įtarimus dėl šių planų) ir galiausiai slapta išvyko į skerdynių krečiamą Siriją.

Čia jis, kaip spėjama, galėjo susidėti su liūdnai pagarsėjusia grupuote plačiųjų masių labiau prisimenama Irako ir Levanto islamo valstybės (ISIL) bei Irako ir Sirijos islamo valstybės (ISIS) pavadinimais.

Anot savo tapatybės atskleisti nenorėjusio ir Salimu žurnalistų įvardyto ekstremistą pažinojusio asmens, S. Amimouras buvęs inteligentišku, bet lengvai kitų įtakai pasiduodančiu žmogumi.

„Ištiesdavo pagalbos ranką“

Jo sėbro, kito užpuoliko Omaro Ismailo Mostefai (tuo metu 29-erių) gyvenimas buvęs kiek kitoks.

Jis taip pat buvo alžyriečių kilmės, tačiau gimė ir augo gana skurdžiame, nusikalstamumu garsėjančiame Kurkurono rajone.

Jo šeima buvo daugiavaikė, o per savo ankstyvąjį gyvenimą O. I. Mostefai spėjo pasižymėti kaip smulkaus kalibro nusikaltėlis.

Teigiama, kad nuo 2004 iki 2010 m. jis buvo aštuonis kartus suimtas, tačiau nė karto rimčiau nesėdėjo kalėjime.

Nuo 2005-ųjų iki 2012-ųjų jis esą gyveno Šartro (Chartres) mieste, dirbo kepėju ir lankė mečetę kartu su tėvu.

Jis taip pat mėgo futbolą, o pažįstami jį ir jo šeimą apibūdino kaip labai malonius žmones.

„Jis buvo geras žmogus. Jis buvo toks vyrukas, kuris tau visada ištiesdavo pagalbos ranką, jeigu turėdavai nesuvestų sąskaitų su vaikėzais iš kito rajono“, – žurnalistams tvirtino Riza įvardytas žmogus (BBC straipsnis „Profilis: Omaras Ismailas Mostefai“ („Profile: Omar Ismail Mostefai“), 2015 11 15).

Projektas „Lūžio taškas“ portale https://www.kl.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 7500 eurų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra