Verbuotojas bandė atgailauti

Trečiojo užpuoliko, marokiečių kilmės Fouedo Mohamedo-Aggado (23-ejų), gyvenimas buvęs dar šiek tiek kitoks.

Dalį savo egzistencijos jis praleido Visemburgo miestelyje, turinčiame apie 8 tūkst. gyventojų (Rytinė Prancūzija, netoli Strasbūro miesto bei Vokietijos sienos).

Jis turėjo dvi seseris ir brolį, o jų tėvai galiausiai išsiskyrė (anot viešojoje erdvėje pateikiamos medžiagos, maždaug 2007 m.).

Pasak žiniasklaidos platformos „France 2“, kuri cituojama BBC straipsnyje „Kas buvo trečiasis „Bataclan“ užpuolikas Fouedas Mohamedas-Aggadas?“ („Who was third Bataclan attacker Foued Mohamed-Aggad?“, 2015 m. gruodžio 9 d.), jis taip pat buvo žinomas policijai dėl smulkaus masto nusikaltimų, o pasak kito straipsnyje cituojamo leidinio „Le Monde“ žurnalistų, kartu su didesniu, maždaug dešimties pažįstamų būriu (įskaitant brolį Karimą) galiausiai nusprendė vykti į Siriją.

Anot „Le Figaro“, „Le Monde“ ir kitų žiniasklaidos platformų, prie F. Mohamedo-Aggado kelionės į Siriją ir Artimuosius Rytus prisidėjo ne vieną jaunuolį užverbavęs ekstremistinių organizacijų veikėjas Mouradas Faresas (1984), šiuo metu atliekantis įkalinimo bausmę (anot „Le Figaro“ straipsnio (2020 m. sausis), M. Faresas, „džihado verbuotojas“, nuteistas kalėti 22 metus (Mourad Farès, „recruteur du djihad“, condamné à 22 ans de prison).

Pasak žurnalistų, šio veikėjo gyvenimas buvęs labai panašus į jo užverbuotų bendraamžių.

Jis taip pat gimė gana nuosaikioje musulmonų šeimoje ir rodė neblogą potencialą ugdymo įstaigose, tačiau jo karjera (ir tikriausiai asmeninis gyvenimas) visiškai nenusisekė.

Apie 2012 m. M. Faresas radikalizavosi ir įsitraukė į ekstremistinę veiklą, tačiau galiausiai taip ir nesiryžo mirti kovoje su „bedieviais“ Alacho vardan.

Matyt, jis buvo (ir veikiausiai tebėra) pernelyg protingas, mat teisme vis akcentavo savąją atgailą.

„Praėjau kelis apmąstymo etapus. Bandžiau suprasti, kaip galėjau atsidurti šioje situacijoje. Buvau įsitikinęs, kad elgiausi teisingai. Tai tarsi priklausyti sektai: laikaisi tam tikros pasaulėžiūros, esi atkirstas nuo pasaulio, įtikėjęs savo teisumu“, – samprotavo verbuotojas.

Paklaustas apie F. Mohamedą-Aggadą ir kitus, jis tvirtino dažnai galvojęs apie savo vaidmenį 2015 m. lapkričio žudynėse ir kiekvieną kartą šiam vardui sušmėžavus televizijoje, vis prisimindavęs, kad tai jis šiam padėjo išvykti į Siriją.

Pradžia: 2015-ieji buvo islamo fundamentalistų šėlsmo Prancūzijoje metai. Dar tų pačių metų sausį du į satyrinio žurnalo redakciją įsiveržę vyrai nužudė 12 žmonių už tai, kad esą „Charlie Hebdo“ išleido pranašą Mahometą pašiepiančias karikatūras. / Scanpix nuotr.

Nebuvo nusiteikę deryboms

Anot žiniasklaidos, tyrėjai nustatyti F. Mohamedo-Aggado tapatybės negalėjo net kelias savaites, kol galiausiai ekstremisto motina, kaip spėjama, gavo žinutę iš ISIS, pranešusią apie sūnaus mirtį (teigiama, kad ekstremistinė grupuotė taikė šią žinučių siuntimo žuvusių narių artimiesiems praktiką).

Spėjama, kad žuvus S. Amimourui, jo sėbrai O. I. Mostefai bei F. Mohamedas-Aggadas liovėsi šaudę žmones ir paėmė apie dvidešimt įkaitų, tačiau policijos pajėgos judėjo gana lėtai.

Paryžiaus lapkričio skerdynės iškėlė daug įvairių klausimų ir pakurstė įvairias sąmokslo teorijas.

Aplinkui gulėjo daugybė kūnų ir telkšojo kraujo klanai.

Kur ne kur suvibruodavo telefonas (šiais veikiausiai skambindavo sunerimę aukų artimieji) arba sujudėdavo į vieną ar kitą plyšį įsispraudę, nuo užpuolikų pasislėpti bandę žmonės.

Neperšaunamais skydais prisidengę pareigūnai nieko nesakė išgyvenusiesiems, tačiau ženklais parodė jiems nejudėti.

Nuo maždaug 23.15 val., tarpininkaujant įkaitams, policijos pareigūnai užmezgė ryšį su užpuolikais.

Kalbėtasi buvo keletą kartų ir, remiantis pokalbių metu gauta informacija, buvo iškeltos prielaidos, kad užpuolikai yra labiau nusiteikę nužudyti įkaitus žiniasklaidos akivaizdoje nei priimti abipusį kompromisą arba pasiduoti.

Solidarumas: teroro išpuoliai Prancūzijoje ne tik sukrėtė, bet ir suvienijo didelę dalį tenykštės visuomenės. Šiame kadre nežinomas vyras laiko iškėlęs kumštį prie „Bataclan“ koncertų salės. / Scanpix nuotr.

Kaip tai galėjo atsitikti?

Praėjus maždaug 20 min. po vidurnakčio, policijos pareigūnai, prisidengę skydu (į jį pataikė 27 kulkos), ėmė veržtis į vietą, kurioje buvo įsitaisę ekstremistai.

Jie apsikeitė ugnimi su užpuolikais, o daliai įkaitų per šią sumaištį pavyko pasprukti.

Anot vienos įvykių versijos, F. Mohamedas-Aggadas aktyvavo savo sprogstamąjį užtaisą, o O. I. Mostefai mirė nuo policijos kulkų.

Oficialiai už šį 2015 m. lapkričio 13–14 d. išpuolį atsakomybę prisiėmė jau minėta organizacija ISIL-ISIS (The Jerusalem Post portalo straipsnis „ISIS prisiima atsakomybę už teroro išpuolius Paryžiuje“ („ISIS claims responsibility for Paris terror attacks“), 2015 11 14), tačiau kaip ir

daugybė kitų tragiškų bei sukrečiančių įvykių, Paryžiaus lapkričio skerdynės iškėlė daug įvairių klausimų bei pakurstė įvairias sąmokslo teorijas.

Bemaž visi šiame išpuolyje dalyvavę asmenys buvo imigrantų iš musulmoniškų kraštų palikuonys, kurių šeimos atvyko gyventi į prancūzakalbes žemes (Prancūziją bei Belgiją) ir beveik visi buvo išvykę į ISIS (ISIL) teritorijas bei sugebėjo grįžti į žemyną nepastebėti specialiųjų tarnybų ar kitų Prancūzijos ir ES valstybių institucijų.

Kaip visa tai galėjo atsitikti? Juk ne vienas išpuolio dalyvis, poetiškai kalbant, buvo pakliuvęs į Prancūzijos tarnybų radaro lauką tiek dėl jaunystėje įvykdytų smulkių nusikaltimų, tiek dėl įgytų ekstremistinių polinkių (sulaukus pilnametystės).

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad nuo kitų tais metais įvykusių teroro aktų 2015 m. lapkritį vykęs išpuolis išsiskiria savo „profesionalumu“, mat buvo suplanuotas ir įvykdytas ne kaip eilinis „vienišų vilkų“ smurto protrūkis, o kaip rimta kruopščiai sustyguota karinė operacija.

Užpuolikai buvo labai gerai pasirengę ir suderinę savo veiksmus, o politine, ideologine ir simboline prasme jų smurtas nusitaikė ne tik į atsitiktinius žmones, bet į viską, kas atstovauja šiuolaikiniam Vakarų pasauliui.

Jie nusitaikė į mases pritraukiantį ir suvienijantį futbolą, į buržuazijos gastronominį geismą tenkinančias prabangias viešojo maitinimo įstaigas, į su nesibaigiančia jaunyste, neišsenkančia energija, uždraustais malonumais bei visuotinių normų nepaisymu siejamą roko muziką ir bulvarą, pavadintą už religinių bei pasaulietinių institucijų atskyrimą uoliai agitavusio filosofo garbei.

Taikinys – žodžio laisvė

Dar tų pačių 2015 m. sausį rudens išpuolį įvykdžiusių ekstremistų bendraminčiai buvo surengę kitą panašų, tik kiek smulkesnio masto teroro aktą, kuriuo bandyta nusitaikyti į dar dvi vakarietiškas vertybes – politiškai angažuotą humorą ir žodžio laisvę.

Politikoje satyros žanras ir kitos humoro bei pašaipos formos vaidina be galo svarbų vaidmenį, mat neretai jie tampa bemaž paskutiniu sveiko proto savininkų ginklu, kuriuo galima apsiginti nuo valdžios apsvaigusių politinių bei visuomeninių veikėjų ar netikėtai didelę galią įgijusių kretinų tironijos.

Tai anaiptol nereiškia, kad visi Vakarų žmonės politiškai angažuotą pašaipą priima kaip natūralų, suprantamą ir toleruotiną reiškinį, tačiau nuo atvirų represijų humoristus dažniausiai saugo žodžio laisvės įstatymai.

Vis dėlto net ir jie buvo bejėgiai, kai 2015-ųjų sausio 7 d. 11.30 val. du vyrai, šiuo metu prisimenami brolių Saïdo (1980) ir Cherifo (1982) Kouachi vardais, įsiveržė į kairiosios pakraipos humoristinio leidinio „Charlie Hebdo“ redakciją ir nužudė 12 žmonių.