Filosofinių klausimų kloakoje

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad didelė dalis žmonių, nepaisydami vargų, mėgaujasi savo egzistencija bei jos teikiamomis galimybėmis, religijų gausa ir didelės dalies jų skleidžiamos dogmos leidžia kelti prielaidą, kad nemažai populiacijos narių savo gyvenimo nevertina.

Egzistencija jiems yra labiau bausmė nei dovana, o nesibaigiantys buitinio lygio vargai ir įvairiausi politiniai, gamtiniai ar socialiniai sukrėtimai net ir skysčiausio proto savininką anksčiau ar vėliau priverčia susimąstyti fundamentaliais filosofiniais klausimais.

Kokia viso to prasmė? Kiek visa tai tęsis? Kas bus po viso „šito“? Kas buvo prieš tai? Kaip reikėtų elgtis su mums duotu laiku? Kodėl vieniems žmonėms, nepaisant jų atviro amoralumo, sekasi, o kiti, net ir darydami gera, yra priversti kankintis? Ir galiausiai, jeigu aš nebūčiau aš, ar būčiau kažkas kitas?

Visa tai yra klausimai, kuriuos išprusęs, aštriu protu apdovanotas žmogus geba iškristalizuoti bei išreikšti paprastais, aiškiai suprantamais žodžiais, tačiau neatmestina prielaida, kad ir tamsūs, žinių stokojantys, savo gimtąja kalba teisingai kalbėti nesugebantys, padirbtus „Adidas“ treningus vilkintys tvariniai kartais instinktyviai, pasąmonės tamsoje pradeda ieškoti į juos atsakymų.

Patys jie vargu ar sugebėtų pasotinti sielą graužiančius filosofinius kirminus, tačiau net ir pačiam bukiausiam „mąstytojui“ į pagalbą visada gali ateiti įvairiausios priėjimą prie „tikrųjų vertybių“ ar „aukščiausiosios tiesos“ žadančios religinės organizacijos (jų spektras platus – nuo didžiųjų religijų iki keisčiausių marginalių sektų).

„Išganymą“ ir „viltį“ žada ne vienas tikėjimas, tačiau praeityje ne kartą yra atsitikę taip, kad kulto lyderis arba pamišęs bei valdžios ištroškęs didžiosios religijos dvasininkas kartu su savo pasekėjais ryžtasi tą „viltį“ bei „išganymą“ pasiimti čia ir dabar, kartu nusitempiant į pražūtį visą likusį pasaulį.

Pranašas: C. Matsumoto, plačiau žinomas Shoko Asaharos vardu, buvo vienas paskutiniųjų XX a. „mesijų“, turėjusių svajonę atvesti žmoniją bei pasaulį į „doros kelią“. / „Scanpix“ nuotr.

Dirva pykčio sėkloms

Anot viešai pateikiamos medžiagos, Chizuo Matsumoto (1955–2018), pasaulyje labiau žinomas Shoko Asaharos religiniu slapyvardžiu, gimė 1955 m. kovo 2 arba 3 d. Kumamoto prefektūroje (Kiūšiū saloje) daugiavaikėje, vargingai gyvenančioje tatamių gamintojo šeimoje.

Anot BBC straipsnio „Profilis: Shoko Asaraha“ („Profile: Shoko Asahara“, 2004 m. vasaris), pasaulį jis išvydo Jacuširo mieste, nuo pat gimimo turėdamas rimtų regėjimo problemų.

Pasakojama, kad didžiąją gyvenimo dalį C. Matsumoto buvęs viena akimi visiškai aklas, o ir kita beveik nieko nematė (jo regėjimas siekė apie 30 procentų), tad gimdytojai jį dar visai mažą (maždaug šešerių septynerių metų) atidavė į specialią valstybės finansuojamą neregiams skirtą ugdymo įstaigą.

Nors jis kartais parodantis empatiją žmonėms, tačiau, nepaisant to, aplinkiniai jo vis tiek bijantys.

Nuo tada jo ryšiai su šeima ėmė silpnėti kartu su regėjimo likučiais, o savo tėvus bei šešis brolius ir seseris jis dažniausiai matydavo tik per šventes (o ir per jas artimieji jam ne visada net formaliai teikdavosi parodyti dėmesį).

Anot žurnalistės Shoko Egawa’os knyga „Besivejant Aum Shinrikyo – mesijo ambicijos“ („Chasing the Aum Shinrikyo – ambition of Messiah“, 1991) paremto, „Los Angeles Times“ portale pateikiamo Davido Holley’aus straipsnio „Japonų guru – jaunojo chuligano galios siekiai“ („Japanese Guru – A Youthful Bully’s Quest for Power“, 1995 m. kovo 27 d.), būsimasis kulto lyderis „sektos vadovo talentus“ bei despotiškus polinkius demonstravęs jau ankstyvosios vaikystės laikais.

Sekėjai: didelė dalis aktyviausių ir į nusikaltimus įsitraukusių C. Matsumoto pasekėjų taip pat buvo suimti bei teisiami. / „Scanpix“ nuotr.

Aplinkiniams kėlė baimę

Savo regėjimo likučiais jis gana sumaniai naudojosi, siekdamas įgyti visiškai nematančių bendraamžių prielankumą, tačiau tuo pat metu kai kuriuos vaikus C. Matsumoto neretai mušdavo.

Jis labai tiesmukai bei atvirai manipuliavo žmonėmis ir kartą netgi viešai grasino sudeginti bendrabutį, tačiau tuo pat metu C. Matsumoto gebėdavo prisigretinti prie bendraamžių, atstumtų vaikų bei juos išklausyti.

Nors C. Matsumoto lankyta ugdymo įstaiga buvo skirta visiškai nematantiems, vadovybė jam padarė išimtį, atsižvelgdama į liūdnas perspektyvas, kad ateityje jis gali netekti ir tų regėjimo galimybių, kurias dar turėjo.

Pasakojama, kad vaikystės laikais jis kaip pamišęs taupė pinigus ir kartojo kitiems „turįs praturtėti“, o jo regėjimo galimybės leido jam ne tik sutaupyti, bet ir bendraamžių gretose įgyti išskirtinį statusą.

Tai buvo susiję su tuo, kad savo polinkiais kiti ugdymo įstaigos auklėtiniai beveik niekuo nesiskyrė nuo sveikų vaikų.

Jie taip pat norėdavo lankytis parduotuvėse ar kavinėse bei retkarčiais pasilepinti skanėstais, tad, negalėdami eiti vieni, dažniausiai kreipdavosi į C. Matsumoto pagalbos.

Už tai jie beveik visada pažadėdavo jam apmokėti jo užsisakytą maistą ar gėrimus.

Bene didžiausias jo troškimas vaikystės laikais buvo tapti lankomos ugdymo įstaigos auklėtinių tarybos pirmininku, tačiau kiek kartų jis šią savo svajonę bandė įgyvendinti, tiek sykių patyrė fiasko.

Anot „Los Angeles Times“ straipsnyje cituojamo pedagogo, po vieno pralaimėjimo C. Matsumoto itin verkšlenęs dėl nesėkmės, tačiau pažįstama bendraamžė jam atrėžusi, kad nors jis kartais parodantis empatiją žmonėms, tačiau, nepaisant to, aplinkiniai jo vis tiek bijantys.

Pagieža tik didėjo

Nors diktatoriams bei kultų lyderiams būdingas psichopatų ir despotų savybes C. Matsumoto ėmė demonstruoti dar vaikystėje, neatmestina prielaida, kad tuo metu visa tai tebuvo paprasčiausias agresyviu elgesiu išreikštas nelaimingo, sveikatos problemų turinčio ir artimųjų apleisto vaiko pagalbos šauksmas.

Taip pat tai veikiausiai buvo jo iš pasąmonės kylantis „maištas“ prieš užklupusią gyvenimišką neteisybę.

Jaunystės laikais jis svajojo tobulintis Tokijuje kurioje nors prestižinėje aukštojoje ugdymo įstaigoje, tačiau ir šių užgaidų jam nepavyko pasiekti (nors, kaip teigiama, bandyta buvo ne kartą).

Sulaukus pilnametystės, ateitis C. Matsumoto nežadėjo nieko gero, tačiau užaugus jam pavyko įgyti akupunktūros bei tradicinės kinų medicinos amato atstovui reikalingų žinių, vesti ir susilaukti ne vieno vaiko.

Kartu su savo žmona Tomoko jis atidarė rytietiškos medicinos bei sveiko maisto krautuvę, tačiau XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje C. Matsumoto buvo trumpam suimtas bei nubaustas nemenka bauda už tai, kad pardavinėjo neaiškų šlamštą universalių vaistų nuo visų ligų ir negandų ieškantiems naivuoliams.

Susidūrimas su valdžios atstovais turėjo būti nemalonus ir dar labiau pakurstyti pikto, nelaimingo žmogaus pagiežą, tačiau C. Matsumoto nenuleido rankų ir labai greitai pakilo iš „sniego ir stiklo šukių pardavėjo“ būsenos į naują, aukštesnį šarlatanizmo lygį.