Kovo 25-ąją Lietuvoje paminėta Gandrų diena, dar kitaip vadinama Gandrinėmis. Ornitologai sako, kad tądien pamatyti skrendantį gandrą – labai geras ženklas, pranašaujantis būsiant gerus metus.
Baltasis gandras, dar vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikomas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą (dangaus antspaudo saugotojas). Jis galįs žmonių ligas paimti, nulakinti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Tad yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę tiems namams, šalia kurių apsigyveno, o dievdirbių kūryboje tarp šventųjų garbingą vietą užimdavo ir gandro statulėlės.
Kadaise Gandrinės buvo laikomos Naujaisiais metais. Tad ne veltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos – tokie ir visi metai.
Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Labai svarbu, kaip gandrą pirmąkart tais metais pamatysi. Jei skrendantį – gerai, nes visus metus darbus spėriai nudirbsi. Tik šeimininkės tais metais daug puodų netyčiomis sudaužys. Jei tupintį – vangiai viskas seksis. Netekėjusioms merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad šiemet ištekės, tupintis – kad dar tebetupės tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras – kad sėkmingai perskris į kitą klasę, stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antrus metus. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai. Iškart ant pievelės verčiasi per galvą – bus miklūs per visą ganiavą.
Gandro sugrįžtuvėms ruošdavosi iš anksto stengdamiesi prisivilioti į savo kiemą ir ne bet kokį pagrindą lizdui sukti iškeldavo. Įkeltos į medį akėčios ir ant jų apsigyvenę gandrai – būsiąs geras javų derlius. Kad sektųsi kelionės, gandralizdžio medyje ar ant trobos įtaisydavo seną ratą. Kad nesirgtų, nekristų gyvuliai, pritaisydavo ratą ant tvarto, o kad paukščiai pasirinktų būtent jų kiemą, į iškeltą gandralizdį įdėdavo sidabrinių pinigėlių.
Kovo 25-ąją prasideda šiltasis pusmetis. Sugrįžęs gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Buvo tikima, kad gandras ant uodegos parnešąs ledspirą – baltąją kielę, kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius. Dar senoliai manė, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio. Jei vėjas neša išplėštus nuo stogo šiaudus, senoliai tardavo: "Lekia meškos plunksnos."
Naujausi komentarai