Net nepagalvotum, kad Bolivijoje, džiunglių glūdumoje, gali rasti lietuvių rankomis statytą ligoninę vargšams. Deja, šiandien ji visų užmiršta – trūksta net kėdžių. Tai savo akimis išvydo režisierius Vytautas Puidokas, Bolivijoje rinkęs medžiagą filmui "Aleksandras Didysis".
Amazonės džiunglėse lietuvis Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis (1919–1998) puikiai žinomas dar ir šiandien. Į Bolivijos ir Brazilijos pasienį misionierius, kunigas ir gydytojas atvyko 1962 m. "Ką jis rado atvykęs? Kai kurios gentys regione jau buvo beveik išnykusios", – teigė buvęs kolega dr. V.Kiaušas. Pradžioje A.F.Bendoraitis įkūrė nedidelę ambulatoriją ir laivų-poliklinikų sistemą.
Taip sugebėjo sumažinti vaikų mirtingumą nuo 78 iki 27 proc. mieste ir 50 proc. visoje dukart už Lietuvą didesnėje apylinkėje. Vėliau sekė edukacinio radijo steigimas "Radio educadora", maisto tiekimo sistemos sukūrimas, pirmoji regioninė plytinė "Sagarana" ir modernios džiunglių ligoninės "Gerasis ganytojas" įkūrimas Brazilijoje, Gvajaramerino mieste. Kanadiečių antropologo B.von Graeve'o teigimu, būtent A.F.Bendoraičio dėka šios gentys vis dar egzistuoja.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje misionierius savo veiklą perkėlė į gretimą, bet gerokai mažiau ekonomiškai išsivysčiusią Boliviją, kur toliau siekė padėti skurdžiausiai gyvenantiesiems. "Čia žmonės gyveno taip skurdžiai, kad už gydymą atsidėkodavo vištomis, piešiniais ir net poezija", – pasakojo dr. V.Kiaušas. Pasitelkęs mėgėjišką radijų ir surinkęs pakankamai lėšų, 1985 m. A.F.Bendoraitis pradėjo ligoninės "Materno Infantil" ("Motinos ir vaiko" – red. past.) statybas.
Prie statybų prisidėjo ne tik daugybė rėmėjų iš Prancūzijos ir Vokietijos, bet ir pirmoji nepriklausomos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ekspedicija. "1990 m. iš penkiolikos medikų, inžinierių ir studentų sudaryta lietuvių komanda visą mėnesį kasė pamatus naujam ligoninės korpusui", – pasakojo vienas iš ekspedicijos dalyvių A.Guobys.
Apie A.F.Bendoraitį filmą kuriantis režisierius V.Puidokas, ką tik grįžęs iš ekspedicijos Amazonės džiunglėse, tikina, kad ligoninė buvo svarbiausias misionieriaus kūrinys.
"Po pokalbių su ligoninės personalu ir artimais A.F.Bendoraičio kolegomis paaiškėjo, kad didžiausia jo svajonė buvo, jog po mirties ligoninė ir toliau tarnautų vargšams", – kalbėjo režisierius.
Deja, filmavimo komandos tyrimas parodė, kad po misionieriaus mirties Bolivijoje dėl ligoninės užvirė tikros peštynės. "Ligoninę neteisėtai perėmė sukčiai, ištikimiausiems personalo nariams buvo pradėta grasinti, o visą gyvenimą A.F.Bendoraičiui talkinusi lietuvių vienuolė netgi buvo nužudyta", – šiurpiomis džiunglių istorijomis dalijosi V.Puidokas.
Šiandien "Materno Infantil" kontroliuoja valstybė, tačiau situacija išlieka kebli. Europiečiams nutraukus rėmimą, A.F.Bendoraičio neturtingųjų ligoninės svajonė kybo ant plauko. "Po pokalbių su ligoninės administracija paaiškėjo, kad pastatui reikalingas remontas, labai reikia modernios gydymo technikos ir, nors specialistų netrūksta, jie neturi patalpų, kuriose galėtų kokybiškai dirbti", – problemas vardijo režisierius.
Dėl šių priežasčių filmo "Aleksandras Didysis" komanda, dabar renkanti lėšas filmavimams, nusprendė dalį pinigų skirti ligoninės remontui. "Paaukojus 250 ar 500 JAV dolerių, penktadalis keliaus į Boliviją. Žinome, jog tai nėra daug, tačiau šiuo metu svarbiausia, kad žmonės apskritai sužinotų, jog tokia lietuviška ligoninė egzistuoja", – teigė filmo prodiuseris Paulius Juočeris.
Naujausi komentarai