Nors pavasaris Minske irgi vėluoja, Baltarusijos sostinė šiltai pasitinka svečius iš Lietuvos ir stebina lietuviškais akcentais.

Tragedijos šmėkla

Išlipus judriausioje Minsko metro stotelėje „Oktiabrskaja“ apima nejaukus jausmas. Lygiai prieš dvejus metus, 2011 m. balandžio 11-ąją, čia nugriaudėjo sprogimas. Jis nusinešė 15 gyvybių. Galvoje atgimsta žiniasklaidoje mirguliavę tragedijos vaizdai: „Čia po suoliuku buvo padėtas sprogmuo, ten palypėjus laiptais, už kolonos, stovėjo teroristas…“

Akys nevalingai ima bėgioti, ieškodamos tragedijos pėdsakų. Bet jų – nė kvapo. Metropolitene, kaip įprasta, tvyro tepalo kvapas, stotelė seniai atstatyta, tik aukų atminimui prie įėjimo stovi memorialinis ženklas „Atminties upė“.

2 mln. gyventojų turintis miestas gyvena sau įprastu ritmu. Iš požeminių perėjų plūsta minios, automobiliai zuja aštuonių eismo juostų prospektais – atvykėliams iš Vilniaus atsiveria visiškai kitokie atstumai. Ne veltui svečiai iš Minsko Vilniuje juokiasi, praeivių paklausę krypties ir išgirdę: „Žinote, geriau važiuokite autobusu, nes pėsčiomis reikės eiti visas 10 minučių.“

Ledai grąžina į vaikystę

Pasivaikščiojimas pėsčiomis Minsko Nepriklausomybės prospektu gali užimti visą pusdienį. Arba dar ilgiau, jei sugalvosi užsukti į cirką, Didžiojo Tėvynės karo muziejų, botanikos sodą ar paskanauti ledų centrinėje universalinėje parduotuvėje. „Minsko eskimo“ gimusius sovietmečiu gali sugrąžinti mintimis į vaikystę – ar dėl to, kad vis dar gaminamas iš natūralių produktų, ar tai tiesiog apgaulingas pojūtis.

Bet Minske sutikta maskvietė Tatjana buvo tvirtai įsitikinusi, kad baltarusiški produktai yra natūralūs ir kokybiški. Moteris tikino, kad iš Minsko namo būtinai reikia parsivežti keturis dalykus: buteliuką alkoholio, pieniškų dešrelių, varškės sūrelių ir kondensuoto pieno.

Teberūko kavinėse

2006-aisiais Minske lankęsis bičiulis skundėsi, kad dieną su žibintu teko ieškoti kavinės prisėsti. Šiandien jis būtų maloniai nustebęs. Tarp pietaujančių populiarios savitarnos kavinės ir restoranai, kartais, tiesa, paskubantys skelbtis pirmos antkainių kategorijos maitinimo įstaigomis, nesutvarkę tualete varvančio čiaupo ir užsikirtusio klozeto bakelio.

Na, o vakare galima įsitaisyti jaukioje kavinėje su muzikantais, grojančiais pagal užsakymą tai prie vieno, tai prie kito stalo, ir paragauti ko nors autentiško – pavyzdžiui, jaučio smegenų su grikiais, o už naujas pažintis pakelti chrenovuchos – krienų trauktinės.

Minėtam bičiuliui akis, taip pat ir nosį, badytų vienintelis dalykas: dūmų kamuoliai viešojo maitinimo įstaigose. Jau septintus metus be jų gyvenantiems lietuviams leidimas rūkyti kavinėse, ypač kai aplink stalus laksto vaikai, gali pasirodyti barbariškas.

Praeitis ir dabartis

Minskas, kaip ir Varšuva, per Antrąjį pasaulinį karą buvo sulygintas su žeme. Bet Varšuvos senasis miestas buvo atkurtas, o Minskas buvo statomas iš naujo. Todėl iš Baltarusijos sostinės senamiesčio teliko mažas senovinis kvartalėlis, esantis kiek nuošaliau nuo miesto centro. O pačiame centre visur stūkso didingi stalinistiniai pastatai, driekiasi platūs prospektai. Žvelgiant į tai, belieka tik pasidžiaugti, kad planai tą patį padaryti Vilniuje liko neįgyvendinti.

Šiame pilkame ir šaltame fone vietomis įsiterpia vakarietiški simboliai, tokie kaip „McDonald’s“ restoranas. O vos už kelių šimtų metrų nuo Vladimiro Lenino paminklo įsikūrusi „Hugo Boss“ parduotuvė.

Bet prabangūs vakarietiški prekės ženklai Minske – vis dar retas reiškinys. Tikriausiai todėl baltarusiai taip noriai važiuoja apsipirkti į Lietuvą.

Centre – lietuviškas alus

Netrūksta Minske ir lietuviškų akcentų. Kavinės prie Rotušės valgiaraštyje siūlomas „Švyturio“ alus. Netoli driekiasi Marijos Melnikaitės gatvė. Ant baltarusiškų automobilių numerių dažnai galima pamatyti Lietuvos įmonių rėmelius.

Patys lietuviai Minske irgi dažni svečiai. Kartais tiesiog kavinėje išgirsi pažįstamą šneką. Prisėdi prie jų staliuko – pasirodo, dirba Minske. Kiti atvažiuoja į renginius, pavyzdžiui, maisto parodą. Netgi popieriaus kasos aparatams gamintojai randa savo nišą Baltarusijoje.

Yra ir tokių, kurie gimė Baltarusijoje, sovietmečiu gyveno ir susikūrė šeimas Lietuvoje, o paskui vėl grįžo į tėvynę dirbti.

Rekordiškai žemas nedarbas

Oficialus nedarbas Baltarusijoje šių metų pradžioje pasiekė rekordines žemumas – 0,5 proc. Nors ekonomistai teigia, kad oficialūs skaičiai neatspindi realios padėties, plika akimi matyti, kad darbo vietų Minske netrūksta. Ant parduotuvių durų dažnai kabo lapelis „Reikalingi darbuotojai“, kiekviename autobuse konduktorius pardavinėja popierinius bilietus po 1700 rublių (0,5 lito), kastuvais apsiginklavę sniego valytojai dirba grupėmis po penkis, aukštai iškilę kranai stato gyvenamuosius namus, biurų pastatus ir naują šiuolaikišką Didžiojo Tėvynės karo muziejų su stikliniu kupolu.

Bet įspūdis, kad Minskas plečiasi, yra kiek apgaulingas. Viską „rankiniu būdu“ reguliuoti pratęs prezidentas Aliaksandras Lukašenka prieš keletą metų pareiškė, kad sostinės gyventojų skaičių reikia apriboti iki 1,8 mln. žmonių ir stipriau plėtoti regionus.

„Jau šiandien per Minską nei praeisi, nei pravažiuosi. Rytoj – tarša, grūstys, – kalbėjo paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas Baltarusijos vadovas. – Jeigu iš visos Respublikos surinksime žmones į Minską, tuomet jį perpildysime. Ir paversime jaukų bei tvarkingą miestą tokiu miestu kaip Vakaruose – bus tik akmenys ir plytos, o tarp jų blaškysis žmonės.“