Apie lietpalčio ateitį profesorius kalba 2026-aisiais, kai sutampa dvi su šio drabužio raida susijusios sukaktys. Prieš 175 metus savo veiklą pradėjo britų siuvėjas Johnas Emary, vėliau sukūręs vandeniui atsparų audinį, o prieš 170 metų – Thomas Burberry, 1879-aisiais sukūręs gabardiną.
Prabanga nesušlapti
K. Lekeckas lietpalčio technologijų raidą apibūdina ir apžvelgdamas besikeičiančią jo sampratą.
„XIX a. gerovės įrodymas buvo turėti drabužį, pro kurį neprasiskverbia vanduo. XX a. – turėti lengvą ir orui pralaidų neperšlampamą drabužį. XXI a. – turėti paltą, kuriame visos šios technologijos apskritai nematomos“, – sako profesorius.
Anot jo, iš pirmo žvilgsnio prabangus miesto lietpaltis gali atrodyti kaip nepriekaištingai pasiūtas klasikinis medvilninis ar vilnonis paltas.
„Tik jo viduje esanti membrana, laminavimas, impregnavimas ir sandarintos konstrukcinės detalės išduoda, kad po tradicine išore slypi modernausi tekstilės inžinerijos pasiekimai“, – sako K. Lekeckas.
Pasak jo, dabartinį technologinį lietpalčio sudėtingumą geriausiai atskleidžia jo raida per pastaruosius du šimtmečius.
„Nuo gumos tarp dviejų audinių iki beveik nematomos molekulinės inžinerijos – lietpaltis tapo vienu technologiškai sudėtingiausių mūsų garderobo drabužių“, – sako dizaineris.
Nuo gumos tarp dviejų audinių iki beveik nematomos molekulinės inžinerijos – lietpaltis tapo vienu technologiškai sudėtingiausių mūsų garderobo drabužių.
Mažina siūlių skaičių
K. Lekeckas lietpalčius kuria ir savo vardu pavadintuose vyrų mados namuose.
„Mūsų lietpalčių turime klasikinių, be gobtuvo, taip pat modernių, sukonstruotų naudojant zero waste technologiją, išnaudojant visą medžiagos plotį, išvengiant atliekų ir kartu sumažinant siūlių, kurios mažina lietpalčio funkcionalumą“, – aiškina dizaineris.
Pasak K. Lekecko, neperšlampamo drabužio savybes lemia ne vien pasirinktas audinys.
„Net labai geras audinys dar negarantuoja visiškai neperšlampamo drabužio. Vanduo gali patekti per siūles, užtrauktukus, kišenių angas ar kitas konstrukcines vietas. Todėl techniniuose lietpalčiuose siūlės dažnai papildomai užklijuojamos specialia juosta“, – aiškina jis.
Svarbūs etapai
1851 m. britų siuvėjas J. Emary Londone pradėjo savo veiklą, o 1853 m. sukūrė vandeniui atsparų vilnonį audinį. Su juo siejamas ir „Aquascutum“ pavadinimas, sudarytas iš lotyniškų žodžių „aqua“ (liet. vanduo) ir „scutum“ (liet. skydas). 2026 m. nuo šios istorijos pradžios sukanka 175 metai.
„Tai gerai atspindi visą to meto lietpalčio idėją: elegantiškas drabužis turėjo tapti skydu nuo britiško oro“, – sako K. Lekeckas.
1856 m. savo veiklą Basingstoke pradėjo T. Burberry. 1879 m. jis sukūrė gabardiną, o 1888 m. ši medžiaga buvo patentuota. Šaltiniuose gabardinas apibūdinamas kaip lengvas, orui pralaidus ir nuo lietingo oro saugantis audinys.
„Iki tol apsauga nuo lietaus dažniausiai buvo pasiekiama audinį padengiant ar impregnuojant aliejumi, vašku arba guma. Gabardino principas buvo kitoks: apsauginių savybių daugiausia suteikė pats itin tankiai austas audinys. Jis buvo lengvesnis, lankstesnis ir geriau praleido kūno išskiriamą drėgmę nei ankstesni gumuoti audiniai“, – pasakoja K. Lekeckas.
Gabardinas, anot jo, vėliau buvo naudojamas kuriant „trench coat“, arba tranšėjinį paltą. Pirmojo pasaulinio karo metais tokio tipo paltai buvo siejami su karine apranga.
„Jo konstrukcija buvo susijusi ne tik su estetika. Antpečiai turėjo karinę funkciją, diržas padėdavo prigludinti drabužį, o metaliniai D formos žiedai buvo skirti ekipuotei tvirtinti“, – aiškina profesorius.
Apsaugodavo, bet...
Bene ankstyviausias lietpalčio raidos etapas siejamas su škotų chemiku Charlesu Macintoshu. 1823 m. jis sukūrė ir patentavo medžiagą, kurioje kaučiuko sluoksnis buvo įterpiamas tarp dviejų tekstilės sluoksnių. Iš jos siuvami paltai ilgainiui pradėti vadinti Macintosh arba Mackintosh.
K. Lekeckas atkreipia dėmesį į vieną ankstyvųjų neperšlampamų audinių trūkumą.
„Pirmieji modernūs lietpalčiai saugojo nuo lietaus, bet žmogus galėjo sušlapti nuo savęs. XIX a. gumuotas „Macintosh“ audinys buvo nepralaidus vandeniui, tačiau taip pat beveik nepralaidus orui. Todėl intensyviau judant drėgmė kaupėsi drabužio viduje. Paradoksas: lietus nepatenka, bet vis tiek esi šlapias“, – pasakoja profesorius.
Daug vėliau tekstilės technologijose pradėtos naudoti membranos, kurių paskirtis – sulaikyti skystą vandenį ir kartu leisti pasišalinti kūno drėgmės garams.
„Tradiciniame GORE-TEX aiškinime membranos poros apibūdinamos kaip maždaug 20 tūkst. kartų mažesnės už vandens lašą, tačiau apie 700 kartų didesnės už vandens garų molekulę. Todėl skystas vanduo nepatenka į vidų, o kūno drėgmės garai gali judėti į išorę“, – sako K. Lekeckas.
Kalbant apie šiuolaikinius lietpalčius, svarbu atskirti dvi sąvokas, kurios nurodomos taip: „water-resistant“ ir „waterproof“. Pirmasis, „water-resistant“, audinys yra atsparus vandeniui: lengvas lietus ar vandens lašai kurį laiką lieka paviršiuje ir nubėga nuo jo, tačiau ilgai būnant stipriame lietuje vanduo galiausiai gali prasiskverbti, o „waterproof“ reiškia gerokai aukštesnį apsaugos lygį.
Naujausi komentarai