Irenos Serapinienės asmeninio archyvo nuotr.

DAIKTŲ ISTORIJOS. MAMOS RANKINĖS PAŽADINO SVAJONES

2018-12-05 21:00
Eglė Leonovienė

Jau beveik 25-erius metus dizainerė Irena Serapinienė džiugina moteris originaliomis rankinėmis. Mažai kas žino, kad garsią kūrėją sėkmės keliu veda vaikystėje patirtos ir šiandien vis dar su jauduliu išgyvenamos emocijos.

Lobiai spintoje

I.Serapinienės rankose – dvi rudos rankinės: viena – labiau deranti išskirtine proga, su krokodilo odos imitacijos įsiuvu ir metaliniu užsegimu, kita – paprastesnė, stabilios stačiakampės dėžutės formos, su ilga rankena ir grandine dekoruotu užsegimu. Rankinę su ilga rankena Irena persimeta per petį, antrą paima į ranką, pasisuka prieš veidrodį vienu, kitu šonu – patogu, gražu, stilinga, dera ir šiuolaikinei moteriai.

"Abi šios rankinės – mamos jaunystės dienų draugės. Man jos – brangiausių daiktų archyvas, saugau šalia raudonos itališkos rankinės – pirmos, kurią nusipirkau Maskvoje, išvykusi į Pasaulinę studentų šventę", – sako dizainerė.

Vaikystėje labiau nei vystyti, migdyti, rengti lėles Irenai patiko raustis mamos drabužių spintoje ir papuošalų dėžutėse. Penkiametę žavėjo viskas: dailios suknelės, aukštakulniai bateliai, spindintys kaklo vėriniai, įvairūs aksesuarai. Mama nedraudė: leido dukrai matuotis jos drabužius, įsispirti į batelius, vaikščioti per petį persimetus jos rankinuką. Irenai tai buvo užburiantis žaidimas, dar nepatirtus pojūčius dovanojantis pasaulis. Šie žaidimai buvo ir pirmieji kūrybiškumo pradmenys: rasti spalvų ir proporcijų derinį, nepriekaištingą įvaizdį, ko gero, intuityviai išbando visos mažos mergaitės, imdamos pavyzdį iš savo mamų.

Mamos spintoje Irena rado ir minėtas rankines. Iškart sužavėjo ne tik jų forma, bet ir odos tekstūra, kvapas. Rankinės iškart nukonkuravo visus žaislus.

Išradėjos prigimtis

Viena produktyviausiai kuriančių dizainerių įsitikinusi: jos įkvėpimo šaknys – vaikystėje, o grožio pajautimas užkoduotas genuose.

"Patys ryškiausi prisiminimai – iš močiutės kaimo Suvalkijoje: baltos užuolaidėlės, staltiesės, žydintys bijūnai, muzika, dainos, – I.Serapinienė panyra į prisiminimus. – Mama turėjo puikų stiliaus jausmą, be to, mokėjo ir mėgo siūti. Nors buvo iš gausios aštuonių vaikų šeimos ir gyvenimas jos nelepino, visada atrodė nepriekaištingai: eidama Kauno gatvėmis atrodė tarsi mergina iš Holivudo – perlų karoliai, pirštinaitės, daili rankinė."

Mama turėjo puikų stiliaus jausmą, be to, mokėjo ir mėgo siūti. Nors buvo iš gausios aštuonių vaikų šeimos ir gyvenimas jos nelepino, visada atrodė nepriekaištingai.

Irenos tėtis buvo kūrybiška asmenybė – gamino originalius medžio baldus. Svarbiau nei užsidirbti jam rūpėjo realizuoti save. Būtent tėvo pavyzdžio įkvėpta mergina pasirinko savo profesiją.

"Kai pradinių klasių mokytoja manęs paklausė, kuo norėčiau būti užaugusi, ilgai negalvodama pasakiau: "Išradėja." Mokykloje man puikiai sekėsi tikslieji mokslai, ypač matematika ir chemija. Buvau pirmūnė, olimpiadų nugalėtoja, bet šie mokslai manęs netraukė. Nesijaučiau ir meno žmogumi – piešti buvo nuobodu. Intrigavo veiksmas. Turiu idėją ir reikia ją realizuoti! Juk gyvenime įdomiausia – išrasti ir kurti", – teigia I.Serapinienė, dar vaikystės žaidimuose gimusią meilę odai sujungusi su galimybe realizuoti save.

Kauno technologijos universitete ji baigė odos gaminių technologijos ir dizaino studijas, o neseniai pagilino žinias Vilniaus dailės akademijoje.

Sėkmingu likimo vingiu dizainerė vadina paskyrimą į Vilniaus modelių namus, nors ten dirbo neilgai. Vėliau ji grįžo į Kauną ir įsidarbino meno dirbinių įmonėje "Žilvitis". Jauną, perspektyvią specialistę įmonė išsiuntė į konferenciją Danijoje.

"Tais laikas buvo ypatinga patirtis, – sako pašnekovė. – Manau, tie likimo vingiai buvo lyg ir atsitiktinumai, bet labai kryptingi."

Gyvenimo banginiai

Profesinei karjerai buvo lemtingi atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metai. Ir ji, ir vyras neteko darbo, reikėjo arba keisti profesiją, arba kurti savą verslą. Keisti profesijos būsima dizainerė nenorėjo, todėl ryžosi eiti Lietuvoje dar neišmintu keliu.

"Mintis kurti rankines prilygo didžiausiam iššūkiui. Universitete to nestudijavome, sakė, jei mokėsime konstruoti avalynę, sugebėsime pagaminti ir kitus dalykus. Daug ką teko atrasti ir išmokti pačiai, – sako I.Serapinienė. – Iššūkiai manęs nebaugina ir nestabdo, anaiptol – skatina susitelkti ir judėti į priekį. Tai įmanoma tik tada, kai labai mėgsti savo veiklą."

Ireną žavi visos kūrybinio proceso sritys. Modelio kūrimas, medžiagų, furnitūros rinkimas, derinimas – pasigardžiavimas, malonus užsiėmimas. Įkvėpimo jai nestinga: gamta, muziejai, muzika, kartais vaizduotei pamaitinti pakanka tik nereikšmingos detalės – galvoje įsijungia kompiuteris, o tada tik spėk!

"Kūryba – labai didelė prabanga, o kartu ir jėga. Ji nuspalvina gyvenimą, suteikia sparnus – vizijas paverčia realybe, padeda įveikti sunkumus, rasti išeitį iš bet kokios situacijos", – pastebi verslininkė.

Smagu, kad pastaruoju metu į mados namų "Sirena" veiklą įsiliejo Irenos dukra Inga Aksamitauskienė – ji talkina mamai kuriant modelius, padeda organizuoti fotosesijas ir kolekcijų pristatymus, yra mados namų rinkodaros vadovė. Dizainerė pagalbos sulaukia iš jau užaugusių sūnų Martyno ir Jurgio. "Mano gyvenimas laikosi ant dviejų banginių – kūrybos ir šeimos", – sako išskirtinių rankinių kūrėja.

Tarsi ištikima draugė

I.Serapinienės spintoje rankinių nedaug – po vieną skirtingoms gyvenimo progoms, skirtingiems sezonams.

"Nešioju tik savo kurtas rankines, nes man rankinė – kaip draugė. Draugui reikia meilės, bendravimo, rankinei – prisilietimo, – šypsosi pašnekovė. – Man pasipuošti lengva, kur kas aktualiau – papuošti kitas moteris. Jau seniai supratau, kad grožis turi ne šviesti, o šildyti."

Kaip tik ši nuostata suformavo Irenos požiūrį į madą: jei esi savo srities profesionalas, nereikia nuolat žvalgytis į aplinkinius, akylai sekti sezono tendencijas – kaip talentingas kompozitorius, dailininkas nieko nekopijuoja ir kuria meną išliedami savo jausmus, vidinį pasaulį, taip dizaineriui įkvėpimą diktuoja nuojauta.

Renkantis aksesuarą vadovautis nuojauta turėtų ir visos moterys – tik tada nauja rankinė atspindės individualumą, bus miela ir patogi. Pasak dizainerės, dažniausia tai pirma rankinė, už kurios užkliuvo per lentynas bėgiojantis žvilgsnis.

"Rankinė man asocijuojasi su vėliava, kuri atspindi tiek pačią asmenybę, jos nuotaiką, tiek šalį, kurioje ji gyvena. Japonėms, italėms svarbus prekės ženklas. Italių prioritetas – turtinga apdaila, o lietuvės labiausiai vertina kokybę ir natūralumą, ramias, taurias spalvas. Jaučiu pasididžiavimą jų grožio ir stiliaus pojūčiu, – šypsosi pašnekovė. – Vaikystėje mamos rankinės man taip pat buvo vėliava. Ji atspindėjo pojūtį, emociją, kurią jaučiau žaisdama ir kuri šiandien man tokia svarbi."