Lietuva šiame renginyje dalyvavo pirmą kartą, o kartu su dviem borderkoliais – Bleiku ir Mej – lietuvė varžėsi tarp 34 šalių atstovų. Audronė – pirmoji lietuvė, patekusi į šį čempionatą ir iš jo parsivežusi daug naudingos patirties.
Buvo nežinomybėje
Argentina, Čilė, Urugvajus, Kanada, Airija, Lenkija – tai tik maža dalis šalių, su kurių atstovais teko varžytis Audronės veislyne „Unikalus greitis“ išveistiems šunims – Bleikui ir Mej.
Iš pasaulio čempionato grįžusi Audronė didžiuojasi sakydama, kad Lietuvos, nors ir mažos šalies, vėliava buvo tarp stipriausių pasaulio avių ganytojų, o jai vis dar sunku suvokti, kad stovėjo ten kartu su jais.
„Į pasaulio avių ganymo čempionatą atvykau pirmiausia dėl patirties. Norėjau atstovauti Lietuvai, būti šio neįtikėtino renginio dalimi ir tiesiog pamatyti, ką reiškia varžytis tarp žmonių ir šunų, kurių vardai šioje srityje žinomi visame pasaulyje, tačiau viskas pranoko mano lūkesčius“, – susijaudinimo neslepia Audronė, net ir savaitei praėjus po įspūdingo renginio.
Tiesa, dar prieš čempionatą ji nebuvo tikra, ar Bleikas apskritai galės dalyvauti. Pasirodo, prieš metus šuo patyrė sunkią traumą – šoko per tvorą ir jam nuo kulno atskilo kaulas. „Maniau, šio šuniuko karjera jau baigta“, – prisimena jo šeimininkė.
„Po kojos traumos buvo labai daug nerimo ir nežinomybės. Tačiau prieš pat čempionatą, po gydymo Lenkijoje, Pulavskos gydymo centre (šiems medikams būsiu dėkinga visą gyvenimą), gavome patvirtinimą, kad jis gali startuoti, bet vis tiek labiausiai jaudinausi ne dėl taškų ar vietų, o dėl to, ar jo koja atlaikys ir jis nejaus skausmo“, – tikina Audronė.
Pateko į pusfinalį
Tačiau Bleikas išskyk sublizgėjo. Rugsėjo 17-ąją startavęs kvalifikaciniame etape, jis avis suvarė greičiau nei per 15 minučių. Tarp 43 dalyvių Bleikas užėmė ketvirtą vietą ir pateko į pasaulio čempionato pusfinalį.
„Mej sekėsi sunkiau. Ji dirbo labai gerai, tačiau avys buvo itin atkaklios ir labai stipriai priešinosi ganymui, todėl dalies užduočių įveikti nepavyko“, – pasakoja čempionato dalyvė.
Rugsėjo 19 d. – pusfinalis. Vėl 15 minučių ir per šį laiką, iki pat paskutinio skambučio, Bleikas visą dėmesį buvo sutelkęs į avis ir savo užduotį.
„Nors į finalą nepatekome, bet užtikrintai įveikėme visą trasą“, – pasidžiaugia Audronė.
Dalyvavo ne dėl medalio
Nors iki finalo Audronei su savo šunimis prasibrauti nepavyko, rezultatu ji tvirtina besididžiuojanti.
„Dalyvavimas čempionate jau pranoko mano lūkesčius. Mano šuo pateko į pusfinalį ir atsidūrė tarp geriausių šunų pasaulyje. Man tai tikrai labai daug reiškia, nes patekau su minimaliomis treniruočių ir varžybų sąlygomis“, – sako moteris.
Pasak Audronės, jos situacija gerokai skiriasi nuo šalių, kuriose avių ganymo sportas turi gilias tradicijas, atstovų. Škotijoje, Anglijoje ar Airijoje varžybos vyksta nuolat, todėl šunų šeimininkai turi kur kas daugiau galimybių treniruotis su skirtingomis avimis ir išbandyti savo jėgas įvairiuose laukuose.
„Man, kad galėčiau dalyvauti varžybose, reikia važiuoti į Varšuvą ir nukakti bent 500 km. Tai užtrunka keturias dienas. Todėl patekti į pusfinalį man buvo labai svarbu“, – neslepia ji.
Škotija Audronei buvo ypatinga ir dėl kitos priežasties. Būtent čia buvo išveisti borderkoliai – veislė, kurios istorija glaudžiai susijusi su avių ganymu.
Be to, šiame čempionate varžytis gali tik borderkoliai, todėl į vieną vietą susirenka tikras šios veislės elitas. Audronei ši kelionė buvo ir galimybė įsitikinti, kad jos išveisti šunys pajėgūs varžytis pasaulinėje arenoje.
Reginys – užburiantis
Įspūdžiams atslūgus, Audronė drauge su Mej ir Bleiku grįžo į Birštoną. Tiksliau – Audronės ūkį, kuriame auginami dar keturi borderkoliai, apie 200 avių, alpakos, poniai, antys ir vištos. Šunys ūkyje nėra vien augintiniai – jie tikri pagalbininkai.
Audronė taip pat rengia avių ganymo edukacijas. Atvykusiems žmonėms ji ne tik pasakoja apie šunis, bet ir leidžia gyvai pamatyti, kaip atrodo jų darbas.
„Reginys, kai šunys gena avis, yra nepakartojamas. Negali atplėšti akių nuo to, kaip jie savo akimis ir kūnu varo avis. Žmonėms tai labai patinka. Jie gali patys pabandyti piemens vaidmenį ir suprasti, ką reiškia valdyti bandą“, – sako ji.
Tačiau išmokyti borderkolį ganyti ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Šuo turi išmokti kontroliuoti savo plėšrūno instinktą. Iš pradžių avis jam gali būti grobis, kurį norisi vytis ir pagauti. Treniruotės metu šis instinktas nukreipiamas kita linkme – šuo mokomas ne pulti, o kontroliuoti bandą.
„Šuo iš pradžių būna plėšrūnas, jis nori avis pagauti, sudraskyti. Tą plėšrūno instinktą turi panaikinti ir atskleisti ganymo, sėlinimo instinktą“, – aiškina Audronė.
Treniruotėms tinkamas laikas priklauso nuo konkretaus šuns. Dažniausiai pirmieji rimtesni bandymai prasideda maždaug 7–10 mėnesių amžiaus, tačiau svarbiausia ne šuns amžius, o jo psichologinė branda.
„Šuniukas pirmiausia turi subręsti. Negali jo perspausti, nes gali baigtis jo karjera dėl perdegimo“, – patikina veisėja.
Šunys darboholikai
Iš pradžių šunys treniruojami nedideliuose aptvaruose ir dirba artimesniu atstumu. Tobulėjant įgūdžiams, didėja ir distancijos. Tačiau sėkmė priklauso ne vien nuo šuns – labai svarbus ir vedlys, jo patirtis ir gebėjimas komunikuoti su augintiniu.
Audronės ūkyje šių įgūdžių mokosi ne tik jos pačios šunys. Čia atvyksta ir kiti ūkininkai, norintys išmokyti savo borderkolius ganyti. Audronė taip pat veisia šuniukus ir juos perduoda ūkininkams, o naujiems šeimininkams pataria, kaip šunį auginti ir paruošti darbui.
Kaip sako pašnekovė, borderkoliai yra tikrų tikriausi darboholikai. „Borderkolio šeimininkas, kuris jam duos darbo, šuniui bus tikras Dievas. Jis prie naujų namų pripranta maždaug per dvi savaites“, – patikina ji.
Borderkolio šeimininkas, kuris jam duos darbo, šuniui bus tikras Dievas.
Apie gyvenimą mieste
Vis dėlto borderkolis nebūtinai turi gyventi ūkyje. Šios veislės šunų galima sutikti ir miestuose. Natūraliai kyla klausimas, ar borderkoliams užtenka pasivaikščioti mieste ir treniruočių parkuose.
Patyrusi jų veisėja atsako paprastai: ir taip, ir ne. Pasak jos, svarbiausia užduotis auginant šios veislės atstovą – jį iškrauti psichologiškai.
„Man labiausiai gaila, kai nusiperka borderkolį ir jų niekur nepanaudoja. Tada atsiranda problemos, kaip automobilių, dviračių vaikymas, nes jų genuose yra instinktas suginti, vyti ir kontroliuoti bandą. Kai žmogus neturi galimybės išnaudoti jų genetinio potencialo, šuo randa būdų, kaip išsikrauti kitaip. Dėl to kenčia pati veislė“, – teigia ji.
Todėl, jos įsitikinimu, auginant borderkolį svarbiausia ne tik suteikti jam fizinio krūvio, bet ir galimybę išnaudoti jo intelektinį potencialą. Tai šuo, kuriam reikia užduoties, darbo ir žmogaus, su kuriuo galėtų bendradarbiauti.
Audronė po pasaulio čempionato sustoti neketina. Nors medalis iš Škotijos į Birštoną neatkeliavo, Bleiko patekimas į pusfinalį jai tapo įrodymu, kad net ir turint kur kas mažiau galimybių treniruotis galima pasiekti pasaulinį lygį.
„Nors man tai didelis pasiekimas – nesustosiu. Tikiu savo šunimis ir savimi“, – užtikrina Audronė.
(be temos)