Šiandien Sigutis – taip jį meiliai pavadino naujoji šeimininkė – jau stojasi ant kojų. Sulig kiekviena diena jis įgauna vis daugiau jėgų ir patiria mažų džiaugsmų, kuriuos galbūt jau buvo pamiršęs ar net niekada nepatyręs.
Pamatė ne ligas
„Pas mus šeši šunys. Jie visi atsirado savaime, nebuvo taip, kad aš jų ieškojau“, – pokalbį pradėjo Tatjana, atsakydama į klausimą, ar Sigutis vienintelis namų augintinis.
Paklausta apie kitus namų keturkojus, pašnekovė sako, kad vieną kalytę ji išpirko iš daugintojų, kitą priėmė laikinai globoti, tačiau ši taip ir liko gyventi moters namuose. Todėl pamačiusi „Mažo draugo“ įrašą apie Sigutį, ji ilgai nesvarstė.
Paskelbtame įraše gyvūnų prieglauda nesistengė pagražinti sudėtingos šuniuko būklės. Jo gelbėtojai pranešė, kad pavasarį į prieglaudą patekęs šunelis buvo išties apverktinos būklės: nuplikęs, aklas, kurčias, o jo nagai – peraugę. Kraujo tyrimų rezultatai buvo prasti, dantų būklė tragiška, kamavo ir prostatos problemos.
Tačiau net ir pamačiusi apleistą šunelį ir supratusi, kad jis – tikras ligų maišas, Tatjana pirmiausia žiūrėjo ne į jo būklę, o į gyvybę, kurią dar galima išgelbėti.
„Mano pasaulėžiūrą pakeitė sūnus. Jam 15 metų, jis turi sunkią negalią. Jis mane išmokė pirmiausia žiūrėti į žmogų ar gyvūną, o ne į jo ligą. Kai pamačiau Sigučio nuotraukas, pirmiausia pamačiau šunelį ir tai, kad jam reikia meilės. Supratau, kad prie jo tikrai nestovės eilė. Savęs paklausiau: o kas, jeigu ne aš?“ – atviravo Tatjana.
Buvo galima išvengti
Birželio 7-ąją Sigutis atvyko į naujus namus. Tačiau vos jį parsivežusi, Tatjana suprato, kad laukia ilgas gydymo kelias.
Veterinarė atliko tyrimus, o jų rezultatai patvirtino, kad sveikų vietų šunelio organizme beveik nebuvo. Sutriko širdies, inkstų ir kepenų veikla, ausis buvo apėmęs įsisenėjęs grybelis, kurį teko gydyti maždaug tris mėnesius, tačiau infekcija vis atsinaujindavo.
Be to, Sigučiui buvo išnarintos ir sugijusios priekinės kojos. Jis jas statė į šonus, o galinėmis beveik nevaikščiojo. Net atlikti gamtinius reikalus buvo sunku – pritūpęs šunelis parkrisdavo.
„Jam kiekviena diena buvo kančia, viską turėjo skaudėti. Jis nuolat kasydavosi, ausytes buvo nusikasęs net iki kraujo. Visą gyvenimą auginu šunis ir matau, kad tuo šuneliu niekas tinkamai nesirūpino. Viso to, ką jis patyrė, buvo galima išvengti užtikrinus elementarią priežiūrą“, – atsiduso moteris.
Šunelį neabejingi žmonės rado viduryje laukų, pievoje. Kaip beveik savarankiškai nevaikštantis gyvūnas ten atsidūrė, galima tik spėlioti.
Visą gyvenimą auginu šunis ir matau, kad tuo šuneliu niekas tinkamai nesirūpino. Viso to, ką jis patyrė, buvo galima išvengti užtikrinus elementarią priežiūrą.
Padėjo judėti
Tatjana norėjo, kad naujasis šeimos narys galėtų bent kiek laisviau judėti. Į pagalbą pasikvietė geriausią draugą, kuris suprojektavo specialius ratukus, o vėliau juos pagamino 3D spausdintuvu.
Sigutis pamažu išmoko jais naudotis ir kieme bei lauke galėjo lėtai riedėti. Tačiau netrukus įvyko tai, kas pradžiugino šeimininkę dar labiau – šunelis sustiprėjo tiek, kad ratukų nebereikėjo.
Mano pasaulėžiūrą pakeitė sūnus. Jam penkiolika metų, jis turi sunkią negalią. Jis mane išmokė pirmiausia žiūrėti į žmogų ar gyvūną, o ne į jo ligą.
Ėmė gėrėti ir jo išvaizda. Kai Sigutis atkeliavo į naujus namus, jo nugara, uodega ir ausytės buvo nuplikusios, tačiau pamažu kailis vėl ėmė augti.
Atrodė, kad viskas keičiasi į gera, kol vieną dieną Tatjaną išgąsdino šunelio riksmas.
„Iš pradžių pamaniau, kad jis gal per miegus sukaukė. Nubėgau į kambarį pažiūrėti, o ten – jam prasidėję traukuliai“, – prisiminė moteris.
Atlikus tyrimus, nustatytas bakterinis kepenų uždegimas. Gydymas truko dvi savaites, pamažu Sigučiui sugrįžo apetitas.
Norėjo grąžinti regėjimą
Kaip jau minėta, Jorkšyrų terjeras – visiškai aklas. Tatjana vylėsi, kad Sigutis galėtų atgauti regėjimą bent viena akimi. Vis dėlto veterinarijos gydytoja patarė šios minties atsisakyti.
„Norėjau, kad jis bent viena akimi matytų, bet veterinarė pasakė, kad jo širdis per silpna, neišlaikytų narkozės. Be to, tinklainė, greičiausiai, vėl atšoktų. Jeigu jam būtų buvę dar maždaug septyni metai, gal būtų verta rizikuoti, tačiau šiuo atveju rizika per didelė“, – savo sumanymo turėjo atsisakyti Tatjana.
Gydytoja atvirai paaiškino, kad brangi operacija gali neduoti norimo rezultato. Todėl šeimininkė nusprendė neberizikuoti šunelio sveikata, leisti jam ramiai sveikti ir oriai nugyventi likusį gyvenimą.
Šeimos numylėtinis
Jau kiek daugiau nei keturis mėnesius Sigutis gyvena Kauno rajone. Per šį laiką jis ne tik gydėsi, bet ir išgražėjo, išdrąsėjo, atsiskleidė jo švelnus charakteris.
„Jis labai guvus pasidarė. Galvą sukioja, visada turi reikalų, pats eina į tualetą. Grįždamas visada pažiūri, ką aš darau, ką veikiu“, – džiaugėsi Tatjana.
Puikiai jį priėmė ir kiti šeimos keturkojai. Nei pavydo, nei agresijos nebuvo. Net didesnė, kiek nerangi kalytė stengiasi būti atsargi, kad mažojo Sigučio neužgautų.
Tatjana neslepia neskaičiuojanti, kiek kainavo šunelio gydymas. Ji iš anksto žinojo, kad sergančiu senjoru reikės atsakingai rūpintis. Prieglauda siūlė finansinę pagalbą, tačiau moteris jos atsisakė.
Paklausta, ką patartų žmonėms, norintiems priglausti seną ar sergantį gyvūną, bet nedrįstantiems žengti šio žingsnio, Tatjana ragina neskubėti priimti sprendimo, tačiau ir neatmesti tokios galimybės.
Ji siūlo nuvykti į prieglaudą, skirti laiko gyvūnui, pabendrauti su juo ir įvertinti savo galimybes pasirūpinti nauju šeimos nariu.
„Pamatysite jo akis ir viskas bus aišku“, – įsitikinusi Tatjana.
Sigučio istorija dar nesibaigė – jo laukia tolesnis sveikimas ir kasdieniai iššūkiai. Tačiau dabar jis turi tai, ko anksčiau, regis, labai trūko: saugius namus, rūpestingą šeimininkę ir galimybę oriai nugyventi likusius metus.
(be temos)