Apie Martyno ir Ožio dieną - rudens palydas ir žiemos šauktuves | kl.lt

APIE MARTYNO IR OŽIO DIENĄ - RUDENS PALYDAS IR ŽIEMOS ŠAUKTUVES

Pamažu apmiršta visa gamta, gyvybė iš žemės paviršiaus pereina į jos gelmes, lauke vis daugiau tamsos. Užbaigiame savo darbus laukuose, turime daugiau laiko susitelkimui, apmąstymams, grįžimui savęs link. Gyvuliai ganomi ligi Visų Šventųjų, bet jei neužsninga, tenka ganyti ir ilgiau.

Seniau Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, lapkričio 11 d., Šventojo Martyno dieną, įprasta laikyti ganiavos pabaigtuvių diena. Tądien baigiami lauko darbai, į tvartus suvaromi gyvuliai. Žemė paliekama žiemos poilsiui, judinti jos nevalia, iki šios dienos reikia atsiskaityti su samdiniais, kerdžiumi, kaimo malūnininku, kalviu, atiduoti skolas, atpilti javų, sumokėti mokesčius. Išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai.

Pabandykime ir mes, bent savo širdyse, suvesti praėjusių metų sąskaitas, įvertinti derlių ir nuostolius, grąžinti medžiagines bei dvasines skolas.
Jeigu lietuviai kaime puoselėtų senąsias tradicijas, tai šiandien per pabaigtuves ožkų ir ožių ragus puoštų karūnos bei kaspinai, taip kaip Sekminių karvutes puošia vainikai. Dabar Ožio dienos tiesiogiai niekas nemini. Nebent atsisveikinimui su rudeniu organizuojami kokie nors masiniai renginiai, derliaus šventės. Ožio diena organizuotai švenčiama folkloro ansamblių iniciatyva, o kasdieniniame žmogaus gyvenime šios dienos papročių nebėra. Nors ir apsikrikštiję, lietuviai senovės papročių nepamiršo - nuotrupos vis dėlto liko. Apie ožį tebeskamba liaudies dainos, išlikę ratelių, šokių, žaidimų, orų spėjimų ir panašiai. Ožio personažą sutinkame mūsų kalendorinėse šventėse.

Senovėje tai buvo triukšmingos, ritualinės rudens palydos - Ožio diena

Ožio diena, anot etnologų - įspūdingos rudens palydos, padėka derliaus dievams. Tai paskutinė rudens šventė. Ganymo sezono užbaigą anuomet pažymėdavo įvairiausiomis apeigomis. Rudenį parginę gyvulius į tvartus, piemenys susirinkdavo krūvon ir burdavo, are greit ateis žiema, kada iškris sniegas. Savotiškas būrimas iš medžių, žolių, paukščių skraidymo ir tupinėjimo, kirminų, vabalų ir kitų gyvių gyvenimo, pagaliau ir iš savo bandos gyvulių elgesio.

Dar praėjusio amžiaus pradžioje piemenys surengdavo apeiginį balto ožio „aukojimą“ arba Sniego šauktuves. Buvo dėkojama dievams už sveikų, riebių gyvulių auginimą, gerą derlių, sukauptas atsargas, prašydavo pašarų skalsos, geros žiemos. Baltas ožys tapdavo tarpininku tarp dieviškojo pasaulio ir žemiškojo, jis galįs priartinti žiemą ir savo elgesiu išduoti apie ateitį. Pasak lietuvių tradicijų žinovų, Ožio diena buvo itin jiems svarbi, nes prisnigus piemenėliams prasidėdavo savotiškos atostogos, nebereikės tęsti ganiavos, galės pailsėti, prie šilto pečiaus pasišildyti, šiltos putros sočiai prisisrėbti. Šią dieną net kiaušinienės kepimas ant laužo tapdavo apeigų dalimi.

Kaip piemenys atlikdavo žiemos šauktuvių apeigas?

Galulaukėje, pamiškėje piemenys išsirinkdavo patį drūčiausią ir balčiausią beržą. Netoli to medžio sukuriamas laužas, tartum žiemos dievams ką aukotų. Kad tik greičiau pasnigtų, apie beržą - vilties medį - triskart saulės kryptimi apvedama balta ožka (ne raguotas ožys, ožka - tai žiema, ožys - pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę). Ožką vaišindavo morkom, kopūstlapiais. Ožiui sušukuodavo barzdą, apkaišydavo žalių eglių šakomis, uždėdavo žalią miško pataisų karūną. Už ragų užrišamas ilgas karklo žievės pavadis. Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausiąjį užsodindavo raitą. Vedant aplink beržą sakomi žodžiai „Sniegas, sniegelis, sniegutis“ ir plakama per šonus. Jei ožka subliauna, sprendžiama, ar greit snigs. Vedamos ožkos stebimos akys: Jei ožka žiūri į šiaurę – snigs, žiema greitai ateis, jei į pietus – dar nebus žiemos, jei akys ašaroja – ji nuoširdžiai prašė žiemos, jei ne – dar teks ganyti.

Piemenėliai badydavosi, taukšėdavo šermukšninėm, kaduginėm lazdom, dainuodavo linksmas talalines, erzindavosi: „Vardan šarkų! Čia nieks, čia grieks, čia visa pakūta“. Užlipę ant akmens, kelmo, apversto kubilo pliekdavo oratorijas, prakalbas: „Tu, ožy, baltaplauki, prašyk pono Dievo, kad greičiau užsnigtų, o jei neužsnigs, mes tave prilupsim“. Paskui šokdavo „Ožkelę“, „Oželį“, kitus apeiginius šokius. Ant laužo kepdavo kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių - piemenėlių gardumyną. Jeigu po šitų apeigų sniegas greitai nepasirodo, tuomet kartojama iš naujo. Šeimininkės, sužinojusios, kad piemenys vedė ožį aplink beržą, duoda jiems sūrį - išperka gyvulėlius, kad jų nekamuotų. Taip baigiamos gyvulių ganymo pabaigtuvės.

Šiose piemenėlių išdaigose, vaidybiniuose žaidimuose  slypi baltiškoji tautos praeitis. O ar mums tai įdomu? Gal vertėtų pasklaidyti dulkėtas kraštotyros knygas arba tiesiog bėgti laukan žiemos kviesti? Kaimo papročių tyrinėtojas Balys Buračas rašė: „Kai iškrenta šiek tiek sniego ar ledo kruopelių, piemenų džiaugsmui galo nėra. Sustoja visi piemenys ratu, susikimba rankomis ir šaukia žiemą, kiek tik gerklės leidžia“. Kadangi dabar ožkų niekas apie beržus nevedžioja ir ant laužo kiaušinienės nekepa, tai ir snigti neskuba. Štai jau lapkričio vidurys, o snaigių kaip nėr taip nėr. Nagi, kabinkimės į ratą, paleiskime gerkles!

Apie Šv. Martyną:

• Šventasis Martynas pasižymėjęs gailestingumo darbais, neturtėlių šalpa, IV amžiuje Italijoje gyvenęs vyskupas.
• Senovėje Martynas kartais švęstas ir lapkričio 10 d., kitur - 12 d. Iki ilgiausios nakties liko 40 dienų, tai yra 1/9 metų.
• Spėjimai ir būrimai: Žemaitijoje kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, vadinasi žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta; atvirkščiai, jei ir prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta.
• Anksčiau ožys tvarte buvo veterinaras, nes jo smarvė apsaugodavo arklius nuo visų ligų.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS