Jis sako, kad žmonės įvairiuose vandens telkiniuose atsikrato įvairių augintinių. Anksčiau į upes, ežerus išpildavo akvariumuose laikytas žuveles, o dabar kai kas nesibodi iš terariumų ar akvariumų išleisti auginamų vėžlių. Atrodytų, kas čia blogo. Juk kai kam tai viso labo į laisvę išleistas gyvūnas. Tačiau GTC mokslininkas ragina žvelgti giliau: į laukinę gamtą paleistas augintinis gali kelti grėsmę gamtai, o apie tai daugelis nė nesusimąsto.
Gali būti kur kas daugiau
Vien per šiuos metus J. Dainys žino mažiausiai tris atvejus, kai žmonės bučiukais gaudydami vėžius Neryje sugavo vėžlių.
„Fonetiškai panašu, bet laimikis ne visai tas, kurio tikėtasi, – šypteli mokslininkas. – Vėžiautojų nustebimą galima suprasti – Lietuvoje gyvena vienintelė vietinė vėžlių rūšis – balinis vėžlys (lot. – Emys orbicularis, Lietuvos raudonosios knygos rūšis), tačiau jie sutinkami tik Dzūkijoje, nedideliuose sekliuose ir šiltuose ežeriukuose, o Neryje sąlygos gyventi mūsų vietiniams vėžliams tikrai netinkamos.“
Kaip atskirti?
Pašnekovas pažymi, kad visi sugauti vėžliai – invaziniai. Tai raštuotieji vėžliai (lot. – Trachemys scripta). Šių vėžlių yra du porūšiai: Trachemys scripta elegans ir Trachemys scripta scripta, o jų skiriamasis bruožas – aiškios raudonos arba geltonos juostos ant galvos ir kaklo.
Būtent šis skiriamasis bruožas, anot mokslininko, leidžia lengvai juos atskirti nuo Lietuvos vietinių vėžlių.
„Raudonos ar geltonos „ausytės“ – pagrindinis skiriamasis raštuotojų vėžlių bruožas, nes baliniai vėžliai jų neturi. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į kūno spalvų skirtumus.
Mūsiškiai daug mažiau spalvoti, paprastai – tamsūs, beveik juodi, o kūnas negausiai padengtas smulkiomis geltonomis dėmelėmis. Invaziniai vėžliai daug labiau spalvoti, jų kiautas gali turėti gelsvų atspalvių“, – įvardija J. Dainys.
Gali būti daug daugiau
Vienas iš šiemet sugautų vėžlių aptiktas Vilniuje, ties Ožkiniais, kitas – Grigiškėse. Tačiau J. Dainys neabejoja, kad jų laisvėje yra kur kas daugiau, nes ne visi atvejai užregistruoti.
„Šie vėžliai pas mus sėkmingai peržiemoja. Žinoma, jei raštuotąjį vėžlį išmesi į Nerį ar kitą upę viduryje žiemos, jis dėl staigaus temperatūros režimo gali ir neišgyventi. Tačiau jeigu išleidžiamas vasarą – žiema jam nebaisi. Vienintelė paguoda, jog mes neturime jokių duomenų, kad šie vėžliai gamtoje būtų sėkmingai susiporavę“, – teigia GTC mokslų daktaras.
Išstumia kitus
Raštuotieji vėžliai į Lietuvą ir kitas Europos šalis atkeliavo iš Šiaurės Amerikos kaip naminiai gyvūnėliai.
„Deja, dėl įvairių aplinkybių kartais nutinka taip, kad vėžlio ar kito gyvūnėlio žmonės laikyti nebegali ir tenka spręsti, ką su juo daryti toliau. Tokiu pačiu keliu Lietuvos vandenyse atsiduria gupijų, „piranijų“ ir kitų mūsų vandenyse natūraliai negyvenančių rūšių. Dalis jų neišvengiamai žūsta, tačiau dalis prisitaiko ir išgyvena, dažnai tapdamos invazinėmis rūšimis. Jos pradeda daryti poveikį kitiems vandens gyventojams, šiuos tiesiogiai naikindamos, konkuruodamos dėl maisto ar išstumdamos iš buveinių.
Taigi, galiausiai geri norai tampa tiesiogine grėsme natūraliai gamtai. Namuose auginant bet kokius augalus ar gyvūnus, jų nereikėtų platinti laukinėje gamtoje, nes dažnai tai tampa skausminga mylėto gyvūno mirtimi, o kartais ir grėsme laukinei gamtai, – nei vienas, nei kitas scenarijus nėra geras“, – tvirtina J. Dainys.
Geri norai tampa tiesiogine grėsme natūraliajai gamtai. Namuose auginant bet kokius augalus ar gyvūnus, jų nereikėtų platinti laukinėje gamtoje, nes dažnai tai tampa skausminga mylėto augintinio žūtimi, o kartais ir grėsme laukinei gamtai.
Žada pakonsultuoti
J. Dainys ragina vandens telkiniuose sugavus neįprastos rūšies individą kreiptis į jį: „Jei neatpažįstate rūšies – kreipkitės į mane, mielai pakonsultuosiu.“
Jis prašo egzotinių naminių gyvūnų šeimininkų savo augintinių nepaleisti likimo valiai.
„Netekus galimybės laikyti gyvūną namuose, reikėtų stengtis rasti kitą mylintį ir atsakingą šeimininką, o išleisti jį į gamtą – visada blogiausias įmanomas scenarijus. Sugavus invazinį gyvūną, šiuo atveju vėžlį, jo paleisti taip pat nereikėtų, – jį galite perduoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Laukinių gyvūnų globos centrui“, – apibendrina J. Dainys.
Naujausi komentarai