Gerardas, geriau žinomas kaip Džiunglių Žmogus, prisipažįsta, kad mokyklos suole jį labiausiai domino gyvūnų pasaulis, o žinių daugiausia sėmėsi iš literatūros. „Kiek save pamenu, mane visada lydėjo gyvūnai. Greitai supratau, kad labiausiai domina ropliai ir varliagyviai. O gyvatės taip užkabino, kad iki šiol nepaleidžia. Kai buvau vaikas, labai daug skaičiau apie jas žinynuose, enciklopedijose. Juk dar internetas nebuvo toks visagalis kaip dabar. Meilė šiems ramiems gyvūnams stūmė į priekį“, – pokalbį pradeda tikras egzotinių gyvūnų entuziastas G. Paškevičius.
Pirmajai gyvatei – užsidirbo
Ko gero, daugelis mūsų atsimename, kai, dar būdami vaikais, savo tėvų prašydavome nupirkti šuniuką ar kačiuką. Tačiau Gerardas savo tėvus nustebino kiek kitokiu prašymu. Devynerių metų berniukas užsiprašė taivaninio laibauodegio žalčio.
„Ukmergės „ZOO centre“ buvo šis žaltys. Jis buvo didžiulis, ateidavau juo pasigrožėti, tiesiog negalėjau nuo jo atitraukti akių. Vieną dieną tėvams pasiūliau – auginkime tokį žaltį. Aš jiems smulkiai papasakojau, kokia tai gyvatė, ką ji ėda, kokio dydžio užauga. Tėvai kaip ir neprieštaravo, bet paragino pačiam susitaupyti pinigų šiam pirkiniui“, – prisimena Gerardas.
Tada taivaninis laibauodegis žaltys kainavo 100 litų. Pradinių klasių moksleiviui – labai dideli pinigai. Tačiau jis ne tik kad nenuleido rankų, bet greitai suprato, kaip gali užsidirbti pinigų. Seneliams ir tėvams plovė automobilius, pjovė žolę.
Vyriškis juokais netveria prisiminęs savo bendraklasių gundymus išleisti santaupas – kviesdavo pirkti ledų.
„Aš jiems pasakydavau, kad taupau ir pirksiu gyvatę. O jie iš manęs juokdavosi: kada gi tu tą gyvatę nusipirksi. Bet aš principingai taupiau, neišlaidavau ir, sukaupęs reikiamą sumą pinigų, padėjau juos tėvams: viskas – perkam žaltį. Vien dėl mano užsidegimo, motyvacijos jie man nupirko terariumą, įrangą. Paskui atkeliavo mažytis taivaninio laibauodegio žalčio jauniklis. Žiūrėjo į mane didelėmis akutėmis apie 25 cm ilgio „sliekas“. Aš iki jo įsigijimo galvojau, koks būtų tinkamiausias vardas būsimam augintiniui: Anubis, Dzeusas, Hadas. Žvilgtelėjau į jį darsyk. Geriausiu atveju – Rikis“, – tokiu vardu nusprendė pavadinti savo naują šeimos narį Gerardas.
Gali tapti pasaulio rekordininku
Nors paprastai taivaniniai laibauodegiai žalčiai gyvena apie 15 metų, šiandien Rikiui – 21-eri. Jis Lietuvoje yra seniausias savo rūšies atstovas. Galbūt jis taps ir pasaulio rekordininku. Gerardas pasakoja, kad kai Rikis iškeliaus į vaivorykštės šalį, jis jo žvynuką siųs į laboratoriją Vokietijoje, kad būtų tiksliai nustatytas jo amžius. „Manau įsirašysime į pasaulio rekordų knygą“, – viliasi užkietėjęs gyvačių augintojas.
Gerardas su Migle prieš kurį laiką dairėsi naujo augintinio – šuns. Tačiau paieškos prieglaudose buvo bevaisės, nes jų atstovai, sužinoję, kad jų namuose knibžda gyvačių, užtrenkė duris.
Kodėl Rikis toks ilgaamžis – atsakyti sunku. Gerardas svarsto, kad tai galėjo lemti geri genai, o galbūt – sveika mityba. Jo meniu daugiausia sudaro žiurkės ir pelės. Kartais praryja ir negyvus paukštelius, kurių gyvybė užgęsta atsitrenkus į langus. „Vienas kitas paukštelis atsitrenkia ir žūva. Nematau skirtumo, ar jį suės katės, ar gyvatės“, – tikina jis.
„Kai pradėjau Rikį auginti, mudu abu buvome vaikai. Aš iš jo mokiausi, kas yra gyvatė, o jis iš manęs – kas yra žmogus. Per tą laiką buvo visko. Kažkada jam netyčia privėriau su terariumo dangčiu uodegą, o jis man įkando į ausį“, – nusijuokia G. Paškevičius.
Senoms gyvatėms – pagalba
Nors gyvatės nėra reiklios priežiūrai, kas pusmetį jų būstą Gerardas išvalo, dezinfekuoja sieneles, stiklus, baseinėlius, šakas ir kitas dekoracijas terariumuose. Retkarčiais gyvatėms surengia ir maudynes. Tiesa, vyresnėms gyvatėms reikia šiek tiek daugiau pagalbos. Su amžiumi jų oda tampa nebe tokia elastinga, joje atsiranda daugiau riebalinio audinio, todėl išsinerti iš odos joms sekasi kiek sunkiau.
„Kai jau matau, kad joms ateina laikas išsinerti, o terariume drėgmės lygio kelti nebegaliu dėl jų kvėpavimo takų, tada gyvatę dedu į vonią, ją vandenyje pamasažuoju, kad ji įgautų drėgmės. Šiltos vonelės pasiteisina. Kartais gamtoje galite pamatyti gyvatę be uodegos galiuko, nes besineriant joms užstringa oda ir uodega nukrenta. Mes, žmonės, namuose joms tikrai galime padėti“, – gyvačių sveikatinimo procedūromis pasirūpina jų augintojas.
Naujas būstas nepatiko
Rikiui „gresia“ ne tik įsirašyti į rekordininkų sąrašą, – jis yra ir garsiausia Lietuvos gyvatė. Jam ne kartą teko filmuotis televizijos laidose, apie jį ne kartą rašė įvairios žiniasklaidos priemonės, o G. Paškevičiaus rengiamų edukacijų metu būtent Rikis pritraukia daugiausia smalsių žvilgsnių.
Įdomu tai, kad gyvatės auga visą savo gyvenimą. Šiandien Rikio ilgis siekė 2 m 30 cm. Didžiąją dalį laiko jis leidžia savo valdose – terariume. Ten jis turi slėptuves, baseinėlį, šakų. Vieną dieną jo šeimininkas suprato, kad žalčiui laikas kraustytis į erdvesnį būstą. Nupirko didesnį, erdvesnį terariumą, pritaikė jį žalčio gyvenimui. Tačiau Rikis daugiau nei aiškiai parodė, kad jam daug mielesni ankstesni namai.
„Įsivaizduokite. Praėjo vienas, du, keturi, šeši mėnesiai. Atėjo vienuoliktas mėnuo, o jis neėda. Grąžinau į ankstesnį terariumą ir Rikis išsyk ėmė valgyti. Nors ten buvo mažiau vietos, jis jautėsi geriau, saugiau. Teko įsigyti stambesnę gyvatę, kuriai tiktų įspūdingo dydžio terariumas. Taip namuose atsirado paprastojo smauglio patelė Delta“, – išeitį surado Gerardas.
Prieglaudos šuns nedavė
Ne taip seniai Paškevičių namuose apsigyveno dar vienas augintinis. Kokerpudelis – pudelio ir kokerspanielio hibridas. Tiesa, šeimai teko šiek tiek pavargti, kol jų namuose jis apsigyveno. Pirkti šuns iš pradžių nė neplanavo. Jo dairėsi – prieglaudose. Tačiau prieglaudų atstovai, sužinoję, kad jų namuose knibžda gyvačių, užtrenkė duris.
„Jie sakė, kad mes šunis sušersime gyvatėms. Viena prieglauda mums atvirai pasakė: mes tokius kaip jūs žinom – sušersit smaugliams. O kita pažėrė aibe klausimų apie mūsų laisvalaikį, kokiame būste gyvename ir t. t. Galiausiai jiems pasakiau, kad paskaitytų mano CV. Užpyko ir šuns nedavė.
Mano žmona labai jautriai sureagavo į tai, kad dėl mano hobio negavome šuns. Man buvo sunku matyti verkiantį mylimą žmogų. Taigi, paskambinau veisėjai ir paklausiau, ar ji man parduotų šuniuką. Ji sutiko ir po dviejų savaičių Dirsytė atkeliavo pas mus“, – neeiline šuniuko paieškos istorija dalijasi pašnekovas.
Paklausus, ar šunytė Dirsė bendrauja su namuose gyvenančiais žalčiais, smaugliais, Gerardas patikina, kad jie neturi jokio kontakto. Viename terariume negyvena ir skirtingos gyvatės. Visa tai – dėl gyvūnų saugumo.
„Vienai gyvatei tai gali būti natūrali biota, o kitai – sukelti rūpesčių, dėl to mano gyvatės vienos su kitomis nekontaktuoja, kad vienos kitoms neperduotų bakterijų. O kalbant apie šuns ir smauglių kontaktą – negali būti kalbos. Šuo – šiltakraujis gyvūnas, ir nežinia, kaip smauglys gali į jį sureaguoti. Tikrai neverta rizikuoti, kad kažkas įkastų. Juk šuo gintųsi, savaime aišku, kad gyvatei baigtųsi liūdnai“, – tikina G. Paškevičius.
Buvo internete paleista melagiena, kad, gulėdamas šalia šeimininko, smauglys neva matuojasi, ar jį jau gali praryti. Įsivaizduokit hipotetiškai – prišliaužia smauglys prie kiškio, šis palaukia, kol smauglys jį pamatuos, tada smauglys pagalvoja, pamatuoja ir neskubėdamas pradeda smaugti potencialų grobį. Nesąmonė.
Atkeliavo iš Floridos
Ne visi Gerardo augintiniai jo namuose atsirado jo paties noru. Dalį jų teko priglausti. Viena gyvatė – Sinalojos pieninė – namuose atsirado po to, kai vilniečiai savo roplio nusprendė atsikratyti jį tiesiog išmesdami į gatvę.
Pietinio vandeninio žalčio jis taip pat nebūtų pirkęs, nes jiems reikia ypatingos priežiūros: nemažą laiko dalį jie praleidžia vandenyje, o maitinasi – žuvimis ir varliagyviais.
„Žmonės gėlių salone tarp gėlių surado šitą mažą žalčiukę. Kai man paskambino, negalėjau patikėti, kad pas mus atsirado Šiaurės Amerikos gyvatė. Ji su gėlėmis visai netyčia atkeliavo iš Floridos į Nyderlandus, vėliau – į Lietuvą. Žmonėms jos pagailo, ėmė ieškoti pagalbos. Į „Google“ paiešką įrašius žodį „gyvatė“, išmeta mane, todėl su manimi ir susisiekė“, – neįtikėtiną žalčio kelionės istoriją pasakoja Gerardas.
Dabar jos ilgis siekia 1 m 30 cm, o jos kūnas – kresno ir tvirto sudėjimo. Kad gyvatė išlaikytų gražias formas, G. Paškevičius ją maitina šviežia lietuviška žuvimi. Kad jos gautų – pasitelkia ir gudrybių. Kadangi gamtininkas pats nežvejoja, jis įsigudrino ežerų pakrantes nusėdusių meškeriotojų paprašyti laimikio namuose laukiančiai katytei. Šie, nė neįtardami, kad katė iš tiesų yra pietinis vandeninis žaltys – žuvelėmis pasidalija.
„Klausiu, gal jie turi kuojyčių, raudžių. Jeigu pasakyčiau, kad jos skirtos ne katei, o gyvatei, neįsivaizduoju, kiek laiko reikėtų pasakoti. O dabar – užsišaldau ir turiu“, – kvatojasi egzotinių gyvūnų ekspertas.
Draugei padovanojo skorpioną
Gerardas su Migle prieš penkis mėnesius sulaukė šeimos pagausėjimo. Porai gimė dukrytė Liucija. Mažoji jau pradėjo domėtis ir namuose gyvenančiais augintiniais, smalsiai į juos žvelgia per terariumo stiklą, o kai kuriuos gyventojus tėtis atsargiai parodo per atstumą. Liucija jau susipažino su driežiukais.
„Neduodu jų glostyti, nes vaikas dar nekontroliuoja savo suspaudimų, mostų. Per atstumą jai leidžiu susipažinti su jos aplinka. Juk vaikai negimsta su baimėmis, jas jie įgyja pamažu. Mūsų su žmona tikslas – užauginti vaiką, nebijantį aplinkos. Kalbu ne apie namus, o apskritai apie gamtą, pasaulį. Jau dabar lauke jai leidžiame paliesti medžių šakas, kankorėžius ir kt.“, – drąsią ir gamtą gerbiančią dukrą siekia užauginti Gerardas.
Jis taip pat džiaugiasi, kad jo žmona Miglė nuo pat jų pažinties pradžios neturėjo išankstinio nusistatymo dėl jo namuose esančio egzotinių gyvūnų „kraičio“. Vyras netgi prašydavo jos suduoti smaugliui vaistus.
„Įsivaizduokite, ji tada dar mokėsi dvyliktoje klasėje ir aš paprašydavau jos po pamokų užsukti pas mane į namus ir duoti smaugliui antibiotikų. Ji domėjosi medicina, biologija ir puikiai susitvarkydavo. Jos dėka mums pavyko išgelbėti smauglį. Dėl tokių žmonų vyrai ir gali nukeliauti į pasaulio kraštą“, – susižavėjimo savo antrąja puse neslepia Gerardas.
Maža to, kartą, kai Miglė dar mokėsi mokykloje ir gyveno Ukmergėje, Gerardas parvežė lauktuvių – jauniklius skorpioną ir tarantulą. Mergina jais tinkamai rūpinosi – reguliariai šerdavo svirpliais. „Nariuotakojų jaunikliai buvo lepesni, pamaniau, kad juos pasiimsiu su savimi į Kauną. Tada Miglė pasiūlė tarantuliuką su skorpioniuku palikti jai. Nusprendžiau šią kuklią kompaniją padovanoti“, – prisimena pašnekovas.
Ar yra pavojų?
Visus egzotinius gyvūnus Gerardas stengiasi pirkti iš patikimų veisėjų, nori susipažinti su gyvačių ir kitų roplių tėvais, o kiekvienas naujas augintinis – kruopščiai apgalvotas. Paskutinis jo įsigytas gyvūnas, smėlinis smauglys, atvyko iš Austrijos. „Jis puikiai auga, gerai maitinasi, yra daug žadanti edukacijų pažiba“, – patenkintas Džiunglių Žmogaus pravardę gavęs vyriškis.
Kitąmet jis planuoja įsigyti naujų namų gyventojų, tačiau kokių – neatskleidžia, tik užsimena, kad tarp jų bus ir išskirtinių gyvačių. „Tai bus bomba, niekas kitas Lietuvoje to neaugina“, – užsimena jis.
Pasiteiravus, kiek tiesos yra žodžiuose, kad suaugę smaugliai gali būti pavojingi šeimininkui, Gerardas užtikrina, kad jo auginamas paprastasis smauglys pasiekė 1 m 50 cm ilgį, tačiau jis niekuomet neturės intencijų smaugti žmogaus. Priežastis paprasta – mes nesame natūralus gyvatės grobis.
„Buvo internete paleista melagiena, kad, gulėdamas šalia šeimininko, smauglys neva matuojasi, ar jį jau gali praryti. Įsivaizduokit hipotetiškai – prišliaužia smauglys prie kiškio, šis palaukia, kol smauglys jį pamatuos, tada smauglys pagalvoja, pamatuoja ir neskubėdamas pradeda smaugti potencialų grobį. Nesąmonė. Taip tikrai nebūna. Gyvatės jau prieš puldamos auką nustato, ar tai tinkamas grobis. Smauglys gali įkąsti žmogui, bet ir katė gali įbrėžti ar įkasti šeimininkui. Augindamas gyvates nematau daugiau rizikos nei būtų namuose bet kokį kitą gyvūną“, – paaiškina G. Paškevičius.
Naujausi komentarai