Kaukazų Lietuvoje nėra daug, tačiau Eduardą Guževičių (Alytaus r.) galima drąsiai vadinti didžiausiu šios veislės entuziastu mūsų šalyje. Kaukazus jis pažįsta kaip penkis savo pirštus ir pasakoja, kuo šie stambūs šunys jį taip pakerėjo.
Saugo, o ne gano
Eduardas – patyręs Alytaus krašto ūkininkas. Jo fermoje – itin retos „Dorper“ veislės avys, kilusios iš Pietų Afrikos Respublikos. Jis taip pat augina alpakas, o kieme krypuoja pulkas žąsų, ančių bėgikių. Tačiau jo kaukaziečiai ūkinių gyvūnų neprižiūri. Jų darbo baras – sodybos ir gamybinių pastatų apsauga.
Tačiau savo tėvynėje, Kaukazo apylinkėse, kalnuose ar stepėse šie šunys dirba atokiai nuo žmonių, gyvenviečių.
„Kaukazo aviganis gyvulius labiau saugo, o ne gano“, – atsakydamas į klausimą, ar šie šunys iš tiesų be jokios baimės gali žiūrėti į akis net vilkams, paaiškina E. Guževičius. – Ten, kur Kaukazo aviganiai saugo gyvulius, jie aptvaruose vaikšto ne po vieną – taip jaučiasi drąsiau. Dažnai aptvare būna vienas patinas, dvi kalės ir paaugę šuniukai. Žinokite, vilkai irgi ne po vieną vaikšto.“
Lemtingas sakinys
Šiandien Eduardo valdose gyvena tiek šunų, kiek ant vienos rankos pirštų nė nesuskaičiuosi. Tarp jų ne tik kaukaziečiai, bet ir Vidurinės Azijos aviganiai, namuose įsitaisė ir belgų grifonas. Pastarasis – Eduardo žmonos numylėtinis.
O štai didieji šunys – šeimos galvos pasirinkimas ir didelė gyvenimo aistra.
Kaip viskas prasidėjo? Iš kur ta meilė tokiems dideliems ir be galo sargiems šunims? Eduardas mintimis nusikelia į jaunystę, kai į jo rankas pakliuvo vieno kinologo leidinys. Atmintyje ypač įsirėžė vienas sakinys.
Mano draugas Kaišiadorių r. turėjo technikos aikštelę, kurią saugojo kaukazietis. Vieną rytą jis rado šunį sumuštą, kruviną, tačiau piktadariams taip ir nepavyko nieko pavogti. Šunį jis išgydė ir buvo jam visiškai atsidavęs – šuo padarė viską, kad apsaugotų turtą.
„Kaukazo aviganis savo šeimininką ir jo turtą gins iki paskutinio kraujo lašo. Ir tai buvo viskas, šie žodžiai man taip įsiminė... Puoliau ieškoti to šuns. Tuo metu Lietuvoje kaukaziečių nebuvo daug, bet man pavyko jį rasti Kaune, Aleksoto turguje. Pirkau šuniuką su kilmės dokumentais. Kiek jis kainavo? Mokėjau apie 200 litų. Nors tuo metu, apie 1993 m., jie kainuodavo ir po 500 litų“, – prisimena E. Guževičius.
Parsivežęs dviejų mėnesių šuniuką jis nenusivylė. Jo charakteris buvo kaip iš vadovėlio. Šunelis sargavo, pažino savus, nerodė agresijos.
Gynė ir apgynė
Ar buvo tokių situacijų, kai aviganiui teko apginti savo namus ar šeimininką? Eduardas patikina, kad jo sodyboje Kaukazo aviganių niekuomet netrūko, o tai žinodami įsilaužėliai – savo kailiu nerizikavo. Tačiau jis dalijasi savo bičiulio istorija, kurio garažą norėję apšvarinti ilgapirščiai susidūrė akis į akį su Kaukazo aviganiu, saugojusiu perimetrą.
„Mano draugas Kaišiadorių r. turėjo technikos aikštelę, kurią saugojo kaukazietis. Vieną rytą jis rado šunį sumuštą, kruviną, tačiau piktadariams taip ir nepavyko nieko pavogti. Jis šuniuką vėliau išgydė ir jam buvo visiškai atsidavęs – šuo padarė viską, kad apsaugotų turtą“, – tvirtina E. Guževičius.
Dydis – skiriasi
Kad Kaukazo aviganiai stambūs ir dideli šunys – niekas neabejoja. Pasiteiravus, kiek sveria Eduardo augintiniai, jis pirmiausia prabyla moksliškai ir pateikia terminą – lytinį dimorfizmą. Jis aiškina, kad tai yra reiškinys, kai patinai ir patelės skiriasi kūno dydžiu. Anot jo, patinų svoris gali siekti 80 kg, pasitaiko ir 100 kg sveriančių šunų. Patelės smulkesnės – sveria iki 70 kg. Skiriasi ir jų ūgiai, kalės paprastai būna iki 10 cm žemesnės.
Nors pagal savo išvaizdą jie primena meškinus, jų augintojas sako, kad pagal savo dydį jie valgo išties nedaug. Didžiausiu apetitu labiausiai pasižymi, kai auga, bręsta. Dabar kaukaziečių racioną sudaro žalia mėsa, sausas pašaras. Eduardo augintiniai dažnai pasigardžiuoja aviena, kita mėsa.
„Patinai šiek tiek vangesni, jie mėgsta gulėti ir dairytis aplink, o patelės kiek judresnės“, – paklaustas, ar šie šunys judrūs, šypteli alytiškis.
Kodėl pavojingi?
Jau gerą mėnesį Lietuvoje įsitvirtinęs šaltis kai kuriems naminiams gyvūnams – tikras išbandymas. Tačiau Eduardas patikina, kad dabar, kai už lango spaudžia šaltis, jo kaukazai jaučiasi kuo puikiausiai.
„Jiems geriausia tada, kai temperatūra nukrinta žemiau nulio. Jie sunkiau pakelia karščius, o šalčiai jiems nelabai baisūs. Jie turi ilgą kailį, todėl kuo geriausiai jaučiasi dengtuose voljeruose, kiti turi ir specialiai jiems sukaltas būdas“, – tikina jų augintojas.
Kaukazo aviganiai jau kurį laiką yra įrašyti į pavojingų šunų veislių sąrašą. Kuo jie tokie pavojingi? Išgirdęs klausimą Eduardas gūžteli pečiais.
„Man jie niekuo nesiskiria nuo Vidurinės Azijos aviganių. Jų taip pat turiu kelis patinus. Azijatai nepriskiriami prie pavojingų šunų, tačiau galiu pasakyti, kad šios dvi veislės savo elgsena praktiškai tokios pačios, skiriasi tik jų išvaizda. Manau, agresija gali būti perduodama genetiškai. Žinoma, viskas priklauso ir nuo to, kaip žmogus tuos šunis augino“, – pabrėžia pašnekovas.
Grožio procedūros
Eduardas ne tik augina, bet ir veisia Kaukazo aviganius, turi įsteigęs veislyną „Simno dinastija.“
Visi jo augintiniai dalyvavo šunų parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tad jis išaugino ne vieną čempioną. Parodoms vyras ruošdavosi atsakingai, o ir šie milžinai nuo mažens buvo pratinami prie grožio procedūrų. Veisėjas savo meškinus prieš parodas šukuodavo, specialių maudynių nedarydavo, jų kailį ringui paruošdavo naudodamas sausą šampūną.
„Prieš parodą reikia padirbėti – papurkšdavau sausu šampūnu, tuomet kailis labiau blizgėdavo, tas šuniškas kvapas mažiau jausdavosi“, – savo kaukaziečių grožio ritualus vardija „Simno dinastijos“ įkūrėjas.
Šie šunys atsiveda nemažai šuniukų. Įprastai gimsta aštuoni, bet geriausia, kai gimsta šeši. Tada gerokai lengviau juos visus prižiūrėti. Kai gimsta nauja vada, aš kelias paras gyvenu kartu su mamomis.
Erdvės poreikis
Kinologai teigia, kad norint namuose auginti Kaukazo aviganį, svarbu atsižvelgti į šios veislės poreikius. Vienas svarbiausių yra erdvės poreikis. Tai nėra šuo, kurį rekomenduojama laikyti butuose ar mažuose namų soduose. Taip pat būtinas stiprus šeimininkas, kuriuo šuo pasitikėtų ir kurio klausytų.
Todėl nenuostabu, kad daugiausia Edurado išveistų šuniukų iškeliavo į Vilnių, Šalčininkų kraštą, vienas kitas išvyko ir į užsienį. „Tai yra žmonės, kurie turi sodybas, jas apsitveria ir nori sargaus šuns. Taip pat juos renkasi ūkininkai, auginantys avis. Tai vienkiemių augintiniai“, – tikina Eduardas, pridurdamas, kad Kaukazo aviganiai Lietuvoje nėra populiari veislė.
Gyvena su mamomis
Kadangi Kaukazo aviganiai – dideli šunys, jų vados paprastai būna gausios. Veisėjas pamena, kad gausiausioje jo veislyno „Simno dinastija“ vadoje gimė net trylika šuniukų, o vieną kartą tesusilaukė vieno mažylio.
„Šie šunys atsiveda nemažai šuniukų. Įprastai gimsta aštuoni, bet geriausia, kai gimsta šeši. Tada daug lengviau juos visus prižiūrėti. Kai gimsta nauja vada, aš kelias paras gyvenu kartu su mamomis. Šuniukus reikia padėstyti, būna, kad gimsta silpnesnis, jį nuo spenio nustumia kiti. Kai visi sumiega – jį padedu prie spenio, kad pažįstų. Būna, kad palenda koks vienas po kale, tai jį ištrauki, išgelbsti.
Be to, šuniukai gimsta placentos maiše ir ne visos kalės geba jį sudraskyti. Yra buvę, kad tą maišelį reikėjo pradrėksti pačiam ir nukirpti virkštelę. Paskui jau padaviau mažylį, kad jį mama nulaižytų“, – apie pirmąsias vados dienas pasakoja rūpestingas šeimininkas.
Paskambino klebonas
Besišnekučiuojant su Eduardu jaučiasi, kad jis visa širdimi atsidavęs savo keturkojams. Pasiteiravus, kiek šių dičkių jis augina iš viso, vyras plačiai nusišypso ir atsako – penkiolika suaugusių šunų.
Ar pavyksta atsiminti visų vardus? Alytiškis nusijuokia – visus vardus pamena, o kiekvienas jų turi išskirtinį charakterį. Tiek Kaukazo, tiek Vidurinės Azijos aviganiai šeimininko mylimi vienodai. Jis jų neskirsto, tikina neturintis jokių favoritų.
Aviganiai karaliauja lauke ir prižiūri namų perimetrą iš kiemo, o štai namuose, ant sofos, šeimininkauja Briusas – belgų grifonas.
„Jį jau išsirinko mano žmona, ne aš, – nusijuokia jis. – Briusas pabendrauja ir su mano kaukaziečiais, bet jie, matyt, jo nelaiko už šunį. Jie sutaria gerai, žaidžia. O pats mūsų Briusas turi valkatos geną. Jei tik varteliai neužsidaro ir mes to nepamatome – Briuso nėra, ir mes jau laukiame skambučio. Visas miestelis jį pažįsta. Visai neseniai Briusą klebonas rado kapinėse, paskambino mums, atvažiavome pasiimti. Dabar jam jau kiek daugiau nei dveji metai, jau išmoko ir pats pareiti. Kelis kartus grįžo pats.“
Naujausi komentarai