Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo | kl.lt

GYVŪNŲ VARDAI – RAKTAS NUO MŪSŲ VISUOMENĖS PAŽINIMO

Gyvūnų vardai – tai žmogaus pasaulio suvokimo atspindys. Žiloje senovėje Lietuvoje vyravo nuostata, draudžianti gyvūną keikti, o suteikiamas vardas atspindėdavo ne tik gyvūno savybes, bet turėjo ir maginę prasmę.

Kas nulemdavo vardą

Česlovo Gedgaudo labdaros ir paramos fondo vadovas, žinomas baltų kultūros propaguotojas Leopoldas Krušinskas apgailestauja, kad dabartiniai, pavyzdžiui, šunų vardai dažniausiai neturi nieko bendra su to gyvūno savybėmis, nes beveik nebeliko senovinio vardo suteikimo suvokimo. Pasikeitė ir santykis su šunimi, jo paskirtis. Kitais, naujais, principais parenkami vardai ir kitiems naminiams gyvūnams.

Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojos Mildos Norkaitienės, seniau naminio gyvūno vardą dažniausiai nulemdavo jo, gyvūno, savybės. Jos galėjo būti įgimtos ar įgytos, pastebėtos liečiant, klausantis ar stebint gyvūną. Todėl daug vardų parenkama, pavyzdžiui, pagal gyvūno kailio spalvą: Rudis, Kaštonė, Baltis, Palvas ir pan. Vardas galėjo būti suteiktas, atsižvelgus į kai kuriuos gyvūno fizinius trūkumus: Vienaragis (avinas), Veltenė, Bėda. Vardas galėjo būti suteiktas ir dėl ryškių gyvūno būdo savybių – Kibirkštis, Viesulas, Audra, Griausmas – ar dėl gyvūno skleidžiamų garsų. Todėl tvartuose iki šiol gyveno kriuksės, frankrukai ir pan.

Užuovėja nuo modernybių

Bene mažiausiai nuo senosios vardų parinkimo naminiams gyvūnams tradicijos yra nutolusios gyvūnų globos tarnybos ir kaimų gyventojai. Štai kalbinta gyvūnų globos tarnybos "Lesė" (Kauno skyrius) vadovė Eglė Baležentienė teigė, kad gatvėje surastiems šunims prieglaudoje suteikiami vardai, dažniausiai atsižvelgiant į vietovę, kurioje buvo tie nelaimėliai surasti. Na, pavyzdžiui, Ilgutė atkeliavo iš Ilgakiemio, Jonis – iš Jonavos, Munė – iš Muniškių ir t.t.

"Kartais suteikiame vardus, pavyzdžiui, pagal kailio spalvą. Taip iš karantinavimo tarnybos paimtas tamsaus šokolado spalvos šunelis tapo Šokoladuku, o štai kitiems nelaimėliams prilimpa visai netikėti vardai: Ričis, Haris ar pan. Tam įtakos turi filme matytas panašus tokiu vardu šuo ar kurio nors "Lesės" darbuotojo pasiūlytas jo mylėto, bet iškeliavusio į amžinąsias medžioklės pievas, šuns vardas. Na, o įdomiausius, mano galva, vardus prieglaudoje gavo kalytės Rizikėlė ir Skruzdė. Pirmoji taip pavadinta todėl, kad nevaldė užpakalinių galūnių ir neturėjo daug vilčių išgyventi. Tačiau veterinarijos gydykloje "Kaivana" gydytojas Karolis sukonstravo Rizikėlei specialius ratukus, ir kalytė jau ne vienus metus varinėja po prieglaudą su ratukais, o kieme juda tik jai vienai būdingu stiliumi.

Kaip prilipo vardas Skruzdė

Kalytę Skruzdę Eglė vadina savo uodega – šunelė neatstoja nuo globėjos nė per žingsnį – yra atkeliavusi į "Lesę" iš Palemono, kur buvo prisiglaudusi vienos įmonės kieme. Kai kalytė smarkiai sunegalavo, įmonės darbuotojai paskambino į "Lesę", ir ligoniukas buvo nuvežtas į "Kaivaną". Pasirodo, po erkės įkandimo šunytė susirgo babezioze. Dėl tos priežasties, matyt, nustojo plakusi jos vaisiaus širdelė. O ir pačios kalytės gyvybė kabojo ant plauko. Bet ji išliko – atsistojo ant kojų. Deja, neilgam – susirgo enteritu.

"Mes jau buvome ją peržegnoję, bet vieną rytą atėjusi į "Kaivanos" kliniką nustebau – kalytė tupi, nors iki tol kelias dienas gulėjo nejudėdama. Na, o kai ji vėl atsistojo ant kojų, vėl prisisegė, kaip sakoma, prie mano sijono. Ir taip sekioja paskui mane iki šiol. Ją pavadinau Skruzdyte dėl jos mažumo ir judrumo", – pasakojo Eglė, glausdama prie savęs kalytę.

Kodėl gandro vardas Pranas?

Ir kitos šios prieglaudos gyventojų vardų atsiradimo istorijos byloja apie tai, kad čia gyva senoji vardų parinkimo tradicija. Štai kieme vaikštinėjantis negalintis skaidyti gandras vadinamas Pranu. Mat vardas parinktas, siejant jį su šv.Pranciškumi – gyvūnų globėju.

Vidiniame voljere gyvenantis kiauniukas, kuris į "Laukinę Lesę" pateko visai mažutėlis ir aklas, jau sustiprėjęs ir netrukus bus paleistas į laisvę. Kadangi šį gyvūnėlį slaugė ir maitino čia dirbanti Rūta, tai kiauniukas dažnai pavadinamas Rūteniu. O štai į "Laukinę Lesę" iš Jurbarko pakraščio patekęs šuns sukandžiotas danielio jauniklis, slaugomas paties Karolio jo namuose, vardo dar neturi, o ožka, gyvenanti "Laukinėje Lesėje" ir duodanti taip reikalingą danieliaus jaunikliui pieną, vadinama Gražuole. Matyt, tikintis, kad ji tokia ir taps.

Pilkoji varna Haris

Lauko voljere gyvenanti drauge su "Tuščių narvų" organizacija išgelbėta audinė Bruknė čia liks iki savo gyvenimo pabaigos. Kodėl? Todėl, kad tai invazinis gyvūnas. Kodėl jos vardas Bruknė? Todėl, kad prieš tai čia gyvenusi jos gentainė buvo vadinama Braške.

"Laukinėje Lesėje" vardus turi net pilkosios varnos. Štai viena jų, Haris, netrukus turėtų iškeliauti drauge su kitais išgydytais sparnuočiais į jiems labiau įprastas vietas. Na, o išvaizdi pelėda nuo Kėdainių nelabai linkusi gyventi laisvėje – vis sugrįžta į voljerą, nors neprisileidžia nė vieno žmogaus, įžengusio pas ją. Greičiausiai, todėl ji vadinama Laukinuke. Ko nepasakysi apie ketverius metus "Laukinėje Lesėje" gyvenančią lapę Kanapę – ji labai myli Karolį, net bučiuoja jį, tačiau dėl svarbių priežasčių laisvėje savarankiškai negalėtų gyventi. Kodėl vardas Kanapė? "Nežinau, – prisipažino Karolis, – tokį vardą lapei suteikė pirmoji jos globėja Lolita Grėblikienė".

Galime tik džiaugtis prieglaudos gyventojų vardais – jie byloja apie čia dirbančių žmonių išradingumą, gilų ryšį su savo išgelbėtais gyvūnais.

Naminiams gyvūnams jų šeimininkai seniau suteikdavo ir magiškos reikšmės vardus.

Karvė, vardu Šešupė?

Pasak M.Norkaitienės, senovės lietuvio ūkyje arklys buvo didžiausias pagalbininkas. Todėl ir buvo vadinamas Artoju, Vežiku, Kūmu (veždavo vaiko krikšto tėvus – kūmus į bažnyčią mažylio krikštyti), Paštininko (išvežiodavo paštą) ir panašiais vardais. Piemenys, ganydavę kaimo karves ar kiaules, duodavo šiems gyvuliams jų šeimininkų pavardes – taip vadinti gyvulius piemenims buvo labai patogu.

"Naminiams gyvūnams jų šeimininkai seniau suteikdavo ir magiškos reikšmės vardus. Matyt, siekdami apsaugoti gyvulius nuo įvairių nelaimių. Pavyzdžiui, paršiuką vadino Vilku, greičiausiai, tam, kad apsaugotų nuo miško plėšrūnų. Apie XX a. vidurį Lietuvoje buvo žinoma telyčaitė vardu Vilkė, buliukas Vilkas. Žodžiui, toks vardas turėjo apsauginę funkciją. Ir tokia vardo suteikimo tradicija yra labai sena. Karvės, ožkos ar avelės vardas Raselė taip pat turėjo magišką reikšmę – kad minėti gyvūnai duotų daug pieno. Tą patį – pieno gausą reiškia ir tokie minėtų gyvulių vardai kaip Jūra, Šešupė, Venta ir panašūs", – aiškino M.Norkaitienė.

Apie avytę Baleriną

Naminiams gyvūnams suteikiami ir metaforiniai vardai. Pavyzdžiui, karvė vadinama Bite todėl, kad nenustygsta vietoje. Jei karvė ar avelė tokiu vardu buvo išlaikoma dviejų kaimynų, tai Bitės vardu pavadintas gyvulys įprasmindavo bičiulystę, gerą kaimynystę.

Per gyvūnų vardus su deminutyvine priesaga išryškėja šiltas senovės lietuvių santykis su naminiu gyvūnu. Pavyzdžiui, mažas paršelis vadinamas Pipirėliu ar pan. Iki šiol teikiami vardai su įvardžiuotinėmis būdvardžių formomis. Pavyzdžiui, stambi kumelė vadinama Didžioji, balta avis – Baltoji, piktas šuo – Nelabasis, degla kiaulė – Degloji ir pan. Tačiau gali būti ir kitos vardo suteikimo priežastys. Pavyzdžiui, kai balta ožka pavadinama Snaige, šokli avytė – Balerina, žemę vis knisantis paršiukas – Kurmis, piktas avinas – Stalinas ir pan.

"Labai dažnai šunims vardus šeimose renka vaikai. Ir ši tradicija gyva nuo senų laikų. Priežastis nėra aiški. Gal manoma, kad tokiu atveju, kai vaikas suteikia vardą – gyvūnas gyvens ilgiau? Bet kuriuo atveju parinktas gyvūno vardas – tai raktas pažinti senąją visuomenę, jos kūrybingumą, ryšio su savo augintiniu gylį, mūsų senolių pasaulėjautą, tikėjimus", – įsitikinusi M.Norkaitienė.

GALERIJA

  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
  • Gyvūnų vardai – raktas nuo mūsų visuomenės pažinimo
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Anonimas

Pas kaimyną buvo dvi ožkos — Zvonkė ir Budrė. Ir ožys Valinskas. Pas kitą kaimynę —gaidys Landsbergis ir višta Kunevičienė...Gražūs vardai.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS