Kad jo nepaliktų likimo valiai, Justinai teko imtis neeilinės gelbėjimo operacijos – įveikti tūkstančius kilometrų, sutvarkyti daugybę dokumentų ir po kelių mėnesių sugrįžti į Nepalą. Justina sutiko papasakoti neeilinę savo istoriją ir atskleidė, kokias procedūras teko įveikti, kad galėtų benamį Nepalo šunelį atsiskraidinti namo.
Išėjo kartu su alpinistais
– Justina, papasakokite pirmiausia apie save ir kodėl nusprendėte emigruoti iš Lietuvos?
– Šiuo metu gyvenimą daliju tarp dviejų šalių: Kanados ir Airijos. Iš Lietuvos išvykau baigusi vidurinę mokyklą. Pirmąsias bakalauro studijas baigiau Škotijoje, vėliau Airijoje studijavau mediciną, ten pradėjau ir tęsiau savo profesinį gydytojos kelią.
Tiesą sakant, niekada neplanavau iš Lietuvos išvykti ilgam. Lietuva man visuomet buvo ir tebėra labai svarbi ir mylima. Tačiau gyvenimas turi savybę dėlioti planus savaip: atsirado profesinių tikslų, naujų galimybių, vėliau ištekėjau už kanadiečio, ir štai visai nepastebimai jau septyniolika metų gyvenu už Lietuvos ribų.
Į Lietuvą grįžtu labai dažnai – čia gyvena mano tėvai, sesuo su šeima. Kad ir kur gyvenčiau pasaulyje, Lietuva man visada bus namai.
– Kaip Jūsų keliai susikirto su šuneliu Cookie? Kur tai įvyko? Kada?
– 2026 m. gegužę vykome į Nepalą su Šarūno Sakalausko vadovaujama grupe kopti į Mera Peak kalną Himalajuose. Žygį pradėjome Lukloje.
Su Cookie pirmą kartą susitikome turbūt praėjus vos dviem valandoms nuo žygio pradžios. Jis gulėjo ant akmeninės tvoros šalia tako. Praeidami jį pastebėjome – buvo toks mielas, kad visi sustojo, pradėjome fotografuoti ir glostyti. Po kelių minučių vėl pajudėjome pirmyn, o jis – kartu su mumis.
Nepale benamių šunų labai daug. Be to, žinoma, kad kai kurie jų kurį laiką seka žygeivių grupes – gauna maisto, dėmesio, kompanijos. Todėl iš pradžių tam neteikiau didelės reikšmės. Galvojau, paeis su mumis kilometrą ar du ir pasuks savais keliais.
Cookie nusekė mus iki pat pirmos nakvynės vietos. Atsimenu, atėjus į nakvynės vietą, jis kuriam laikui dingo ir pagalvojau: „Na štai, tuo mūsų pažintis ir baigėsi.“ Pasirodo, pirmąją naktį jis buvo įsmukęs į vieno mūsų keliautojo kambarį, pasislėpęs po lova, o viduryje nakties dar bandė įšokti pas jį į lovą.
Kitą rytą Cookie ir vėl buvo pasiruošęs keliauti. Taip diena po dienos – mes kilome vis aukščiau, o jis mūsų nepaliko. Kažkuriuo metu tapo aišku, kad tai jau nebe atsitiktinai mus kelis kilometrus lydintis šuo. Jis jau buvo vienas iš mūsų.
Apsigyveno kartu
– Kaip šuniukas jautėsi Himalajuose? Į kokį aukštį buvo įkopęs? Kaip jis ten maitinosi? Kokia temperatūra buvo kalnuose?
– Himalajuose Cookie jautėsi stebėtinai gerai. Nė vienas iš mūsų pradžioje nesitikėjo, kad jis iš tiesų seks mus taip toli. Kiekvieną dieną kilome vis aukščiau, o jis atkakliai keliavo kartu.
Cookie taip ištikimai mus sekė, kad tapo savotišku mūsų ekspedicijos simboliu ir net vedliu. Jis visuomet būtinai turėjo eiti pačiame grupės priekyje kartu su vedančiu šerpu.
Nepastebėjau jokių požymių, kad aukštis jį būtų veikęs blogai. Žinoma, kai eidavo visą dieną, nakvynės vietoje jis labai daug ilsėdavosi ir miegodavo, bet, tiesą sakant, tą patį darėme ir mes.
Cookie pakilo maždaug iki 5 800 m aukščio. Gegužės pradžioje temperatūra labai priklauso nuo aukščio ir oro sąlygų. Aukštai kalnuose, Mera Peak aukštutinėje stovykloje, dienomis ji galėjo svyruoti maždaug nuo –10 iki +5 °C, o naktimis nukristi iki –10 ar net –20 °C. Saulėje būdavo gerokai šilčiau, tačiau, vos jai pasislėpus ar pakilus vėjui, šaltis greitai primindavo, kad esame Himalajuose.
Antrąją kelionės naktį, kai jau ruošėmės miegoti, Cookie įsmuko į namelį, kuriame buvo mūsų miegamieji. Nenorėjau jo palikti lauke šaltyje, todėl mudvi su kambarioke Ramune pasikvietėme jį į savo kambarį. Pakviečiau jį į lovą, kad būtų šilčiau. Atsimenu, kaip nedrąsiai jis įlipo ir tyliai susirangė mano kojūgalyje.
Nuo tos nakties jis visada miegojo mano lovoje, o paskutinę naktį prieš viršūnės šturmą – mano ir Ramunės palapinėje. Po pirmosios nakties jis manimi vis labiau pasitikėjo. Nebemiegodavo susisukęs į kamuoliuką – išsitiesdavo šalia manęs, o aš jį apkabindavau ir apkamšydavau miegmaišiu, kad būtų šilčiau.
Turėjome net savotišką vakaro ritualą. Po visos dienos žygio visi susėsdavome pagrindiniame kambaryje, o Cookie ilsėdavosi ant suolelio. Kai ateidavo metas miegoti, pasakydavau: „Einam miegoti.“ Jis akimirksniu pašokdavo nuo suoliuko ir nusekdavo paskui mane iki kambario durų. Atidarius duris nė nelaukdavo kvietimo – šokdavo tiesiai į lovą.
Pirmosiomis dienomis mudvi su Ramune jam vakarienei pirkdavome jako kepsnį, o pusryčiams – kiaušinienę. Vėliau prie mūsų iniciatyvos prisidėjo visa grupė – visi sumesdavo po kelias Nepalo rupijas jo maistui. Cookie puikiai tiko ir mūsų maisto likučiai: keptos bulvės, tradicinis Nepalo patiekalas dal bhat. Specialių skanėstų šunims, savaime suprantama, niekas Himalajuose kuprinėje nesinešė, todėl jis mielai vaišinosi ir vietiniais kokosų sausainiais.
Iki kelionės pabaigos Cookie jau tikrai buvo nebe šuo, kuris mus seka, o visavertis mūsų ekspedicijos narys.
Užpildė tuštumą
– Kodėl nusprendėte jį pasiimti namo?
– Po kelių kartu praleistų naktų pajutau labai stiprų ryšį su Cookie. Nuo vaikystės nebuvau patyrusi tokio artumo su gyvūnu, todėl tas jausmas buvo dar ypatingesnis. Jo buvimas šalia tarsi užpildė kažką, ko net pati nežinojau, kad manyje trūksta.
Pastarąjį kartą šunį turėjau vaikystėje, prieš daugybę metų, ir niekada savęs nebūčiau pavadinusi šunų žmogumi. Mano gyvenimas visada buvo labai užimtas: medicina, ilgos darbo valandos, kelionės, nuolat besikeičiantys planai. Mintis turėti šunį į mano gyvenimą paprasčiausiai netilpo ir to niekada neplanavau.
Tada kalnuose sutikau Cookie ir kažkas pasikeitė. Vieną vakarą gulėjau lovoje, o jis, pavargęs po ilgos žygio dienos, giliai miegojo šalia manęs, akivaizdžiai jausdamasis saugus. Aš jį glosčiau ir staiga labai aiškiai pradėjau įsivaizduoti mūsų kelionės pabaigą.
Supratau, kad jis tikrai seks mus iki pat Luklos. Mes baigsime žygį, eisime į oro uostą skristi atgal į Katmandu, o Cookie liks ten – mūsų paliktas ir nesuprantantis, kodėl žmonės, kuriuos kelias savaites sekė kiekvieną dieną, kurie jam suteikė maisto, saugumo ir meilės, staiga tiesiog išėjo be jo.
Nuo tos minties tiesiog suspaudė širdį. Jis taip stipriai prie mūsų prisirišo, taip ištikimai sekė kiekvieną dieną, kad man pasidarė nebeįmanoma į jį žiūrėti kaip tiesiog į eilinį šunį. Jaučiau, kad jis nusipelno meilės, šilumos, saugumo ir turėti nuolatinius namus. Tą vakarą supratau, kad jo ten nepaliksiu.
Jaučiau, kad jis nusipelno meilės, šilumos, saugumo ir turėti nuolatinius namus. Tą vakarą supratau, kad jo ten nepaliksiu.
Mano, kad turėjo namus
– Ar Cookie buvo benamis, t. y. neturėjo nuolatinio šeimininko?
– Kai jį radome, Cookie neturėjo nei antkaklio, nei jokių kitų požymių, kad kam nors priklausytų. Jis buvo liesas, kailis – neprižiūrėtas, jis iš pradžių gana baikščiai reagavo į prisilietimus. Man sunku įsivaizduoti, kad šuo, turintis nuolatinius namus ir šeimininką, būtų savo noru nukeliavęs su mumis tokį didelį atstumą ir vis labiau tolęs nuo vietos, kur pirmą kartą prie mūsų prisijungė.
Kai galiausiai nuvežiau jį pas veterinarą į Katmandu, jis buvo nuskenuotas – mikroschemos neturėjo.
Kas yra buvęs Nepale, tikriausiai žino, kad benamių ir laisvai gyvenančių šunų ten labai daug. Viskas rodė, kad Cookie tuo metu nuolatinio šeimininko neturėjo.
Žinoma, tai tik mano spėjimas, tačiau kartais pagalvoju, kad galbūt kadaise jis vis dėlto turėjo namus. Iš pradžių buvo labai atsargus prisilietimams, todėl net kilo mintis, kad galėjo būti skriaustas ar vėliau išmestas. Be to, būtų buvę gana neįprasta, jei visiškai laukinis šuo taip natūraliai liptų į lovą ar pats mokėtų pasiprašyti į lauką atlikti gamtinių reikalų.
Vietiniai šerpai pasakojo, kad kartais žmonės pasiima mažus šuniukus, o jiems užaugus, kai prireikia daugiau priežiūros ir maisto, tiesiog juos išmeta. Taigi tikrosios Cookie istorijos iki mūsų susitikimo niekada nesužinosiu.
Toks atvejis – pirmas
– Kokias procedūras dėl kelionės su šunimi teko atlikti, kad galėtumėte jį parsiskraidinti?
– Kai supratau, kad noriu šiam ypatingam šuniukui suteikti namus ir visą meilę, kurios jis nusipelno, sąmoningai net negalvojau, kokio masto tai bus misija. Tiesiog žinojau, kad ją įvykdysiu. Kiek tai užtruks ar kiek kainuos, tuo metu buvo visiškai nesvarbu.
Dar būdama kalnuose pradėjau ieškoti veterinarijos klinikos Katmandu, kuri galėtų man padėti. Taip radau „Paws & Claws“ kliniką ir veterinarą dr. Jha. Susisiekiau su juo, papasakojau visą istoriją ir nusiunčiau Cookie nuotraukas.
Dr. Jha buvo nuostabus. Jis paaiškino, ką turėsiu padaryti, kad galėčiau legaliai išvežti šunį iš Nepalo. Pasakojo, kad žmonės kartais parsiveža iš Nepalo rastus mažus šuniukus, tačiau jam tai buvo pirmas atvejis, kai kažkas nusprendė išvežti jau paaugusį benamį šunį.
Pirmas iššūkis buvo net ne dokumentai, o klausimas, kaip Cookie iš Luklos nugabenti į Katmandu. Keliais tai maždaug 370 km, o kelionė galėjo trukti 15 valandų ar net ilgiau.
Žinojau, kad į įprastą reisą Lukla–Katmandu jo tiesiog nepriims. Bandžiau per šerpus tartis su sraigtasparnio pilotais – sakiau, kad sumokėsiu tiek, kiek reikės, kad tik galėčiau jį parsiskraidinti, tačiau nepavyko.
Vienas iš mus lydėjusių šerpų turėjo savo džipą Lukloje ir planavo važiuoti atgal į Katmandu. Taip atsirado Cookie kelionės planas.
Aš pati keliomis dienomis anksčiau sraigtasparniu grįžau į Katmandu, susitikau su dr. Jha ir viską suderinau. Kai Cookie galiausiai atvežė į Katmandu, vieną naktį dar praleidome kartu viešbutyje. Po tokios ilgos kelionės vargšas buvo visiškai išsekęs.
Kitą dieną nuvežiau jį į kliniką. Ten Cookie buvo apžiūrėtas, paženklintas mikroschema ir paskiepytas nuo pasiutligės. Pirminis planas buvo visai kitoks – galvojau palikti jį klinikoje maždaug dviem savaitėms, sutvarkyti dokumentus ir vėliau kaip krovinį parskraidinti į Kanadą.
Tačiau, man išvykus, mano pačios planai pasikeitė. Žinojau, kad dar turėsiu kuriam laikui grįžti į Airiją, o į Kanadą skristi tik vėliau. Todėl nusprendėme, kad kol kas Cookie keliaus į Lietuvą ir laikinai apsigyvens pas mano tėvus.
Čia prasidėjo antrasis etapas.
ES reikalavimai gyvūnams, atvykstantiems iš Nepalo, yra gerokai griežtesni nei Kanados. Reikėjo atlikti pasiutligės antikūnų titro tyrimą ir paskui laukti nustatytą laikotarpį. Iš esmės tai reiškė, kad Cookie Nepale turės praleisti dar maždaug tris mėnesius.
Dr. Jha sutiko visą tą laiką jį laikyti savo veterinarijos klinikoje. Mes nuolat susiskambindavome, o jis man siųsdavo Cookie nuotraukas ir vaizdo įrašus.
Iš pradžių Cookie atrodė liūdnas ir aš dėl jo labai jaudinausi. Dr. Jha vis ramindavo, kad viskas gerai ir kad Cookie pamažu apsipranta. Buvo labai gera matyti, kaip laikui bėgant jis keičiasi – darosi vis sveikesnis, priauga svorio. Kai pirmą kartą atvežiau jį į kliniką, svėrė mažiau nei 19 kg, o dabar sveria apie 21–22 kg.
Dr. Jha ne kartą sakė, kad man visai nebūtina skristi atgal į Nepalą jo pasiimti – viską galima suorganizuoti per „Orient International Relocations“ pervežimo kompaniją, o aš Cookie tiesiog pasitikčiau Lietuvoje oro uoste. Tačiau kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau jaučiau, kad taip pasielgti negaliu.
Įsivaizdavau, kiek jam būtų streso: iš veterinarijos klinikos – į transportavimo narvą, tada – oro uostas, ilgas skrydis, visiškai nauja šalis, nauji žmonės... Praėjus trims mėnesiams po išsiskyrimo net nebuvau tikra, ar jis mane prisimins.
Todėl pajutau, kad teisingiausia būtų pačiai grįžti į Nepalą ir parsivežti jį.
Taip ir padariau. Nuskridau į Katmandu, pasiėmiau Cookie iš klinikos ir tris dienas praleidome kartu viešbutyje. Norėjau, kad jis vėl apsiprastų su manimi ir suprastų, jog jo nepalieku.
Tada kartu išskridome iš Katmandu į Vilnių su persėdimu Stambule. Cookie negalėjo skristi keleivių salone, nes viršijo leidžiamą svorį, todėl keliavo specialiame gyvūnams skirtame orlaivio krovinių skyriuje.
Aišku, kelionė jam vis tiek buvo didžiulis stresas, tačiau man buvo labai svarbu, kad iki pat oro uosto šalia būtų žmogus, kurį jis pažįsta, o po ilgo skrydžio tas pats žmogus jį ir pasitiktų.
Nė kiek nesigailėjau nusprendusi grįžti jo pasiimti. Manau, Cookie tai tikrai buvo didžiulis skirtumas – po ilgos kelionės Vilniaus oro uoste jį pasitiko žmogus, kurį jis pažinojo ir kuriuo pasitikėjo.
Suprato, kad turi namus
– Kaip šuniukas jautėsi naujuose namuose? Ar lengvai priprato?
– Atvykęs į Lietuvą Cookie elgėsi stebėtinai ramiai. Apžiūrėjo namus, viską kruopščiai apuostė ir... beveik iškart įšoko į lovą pailsėti. Pirmąsias kelias dienas labai daug miegojo. To ir tikėjausi – po tokios ilgos kelionės lėktuvais, pasikeitusios aplinkos ir viso patirto streso jam tiesiog reikėjo atsigauti.
Tačiau jau po kelių dienų jo elgesys pradėjo labai akivaizdžiai keistis. Jis tapo žvalesnis, smalsesnis, žaismingesnis. Pradėjo vartytis ant nugaros, prašydamas pakasyti pilvą, susidomėjo savo žaislais ir pradėjo žaisti.
Man net sunku apsakyti, kiek džiaugsmo buvo matyti tokį Cookie pasikeitimą, nes net Himalajuose nebuvau mačiusi jo tokio laimingo.
Cookie man – labai ypatingas. Kalnuose visada jaučiau, kad dalis jo tarsi suvaržyta: jis buvo įpratęs išgyventi, būti atsargus, pats savimi pasirūpinti. Lietuvoje, pajutęs saugumą ir meilę, jis tarsi sau leido pagaliau atsipalaiduoti ir tiesiog būti šunimi. Tai stebėti buvo nuostabu.
Lietuvoje, pajutęs saugumą ir meilę, jis tarsi leido sau pagaliau atsipalaiduoti ir būti tiesiog šunimi.
Himalajuose nė karto nebuvau girdėjusi jo lojant. Lietuvoje po kelių dienų jis jau pradėjo saugoti namus ir reikšti pretenzijas į savo teritoriją. Pagalvojau – štai, vadinasi, šuniukas pagaliau suprato, kad turi savo namus ir jį mylinčius žmones, kuriuos dabar jau reikia saugoti.
Parinko ypatingą vardą
– Nepale žygio vadovas šuniuką vadino Petakėliu, o Jūs jį pervardijote. Kokia jo vardo istorija?
– Kelionės pradžioje mūsų grupės vadovas Š. Sakalauskas šuniuką pavadino Petakėliu. Vardas visiems labai patiko ir taip greitai prilipo, kad netrukus visa grupė jį vadino tik Petakėliu. Jis jau buvo tapęs tikru mūsų ekspedicijos nariu – ir, tiesą sakant, kartais net atrodė, kad pats save paskyrė grupės vedliu, nes būtinai žygiuodavo pačiame priekyje kartu su vedančiu šerpu. Tačiau man jis nuo pat pradžių buvo Cookie.
Šis vardas atsirado labai natūraliai. Angliškai „cookie“ (liet. sausainis – red. past.) kartais vartoju kaip švelnų, meilų kreipinį – man šis žodis visada skambėjo šiltai ir jaukiai. Čia dar sutapo ir tai, kad žygio metu šerpai jį nuolat vaišindavo vietiniais kokosiniais sausainiais. Specialių skanėstų šunims, savaime suprantama, niekas į Himalajus kuprinėje nebuvo įsidėjęs, tad sausainiai tapo vienu mėgstamiausių jo skanėstų. Taip Petakėlis visai savaime tapo mano Cookie.
Vėliau supratau, kad šis vardas jam tinka dar labiau, nei iš pradžių galvojau. Anglų kalboje yra posakis tough cookie – taip sakoma apie tą, kuris yra tvirtas, atsparus, užsispyręs gerąja prasme ir gebantis išgyventi net tada, kai gyvenimas nelepina.
Cookie buvo būtent toks. Iki mūsų susitikimo jis gyveno vienas Himalajuose, pats turėjo susirasti maisto, pastogę ir kaip nors išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Paskui dar be didesnių dvejonių nusprendė su būriu nepažįstamų žmonių keliauti vis aukščiau į Himalajus, per šaltį, sniegą ir retėjantį orą.
Taigi vardas Cookie galiausiai įgavo dvigubą prasmę: viena vertus, jis mano mielas, švelnus „sausainiukas“, kita vertus, nepaprastai stiprus, ištvermingas ir gyvenimo užgrūdintas. Man atrodo, geresnio vardo jam nė nebūčiau galėjusi sugalvoti.
– Kiek dabar šuniukui metų?
– Kai pirmą kartą jį sutikau, visiškai neįsivaizdavau, kiek Cookie galėtų būti metų. Mačiau, kad jis nesenas, tačiau buvo neprižiūrėtas, kailis – ilgas, susivėlęs, pilnas seno plauko, todėl vizualiai atrodė vyresnis.
Kai grįžusi iš kalnų nuvežiau Cookie pas dr. Jha į „Paws & Claws“ kliniką Katmandu, veterinaras jį nuodugniai apžiūrėjo ir pagal dantis pasakė, kad jis iš tiesų labai jaunas – daugiausia maždaug vienų metų.
Klinikos darbuotojos jį gerai iššukavo, pašalino seną kailį ir jis pradėjo atrodyti tarsi visai kitas šuo. Tada jau buvo labai aiškiai matyti – jis dar labai jaunas.
Sutaria ir su kitais
– Ar turite kitų augintinių? Jei taip, kaip Cookie sutaria su jais?
– Pas mano tėvus jau daug metų gyvena katė – ir, kaip turbūt visos katės, ji yra visiškai įsitikinusi, kad visas namas priklauso būtent jai.
Cookie atvykus, jų pažintis nebuvo pati romantiškiausia – jis katę iškart aplojo. Kadangi nuo jo atvykimo buvo praėjusios vos kelios savaitės, jie dar tik mokėsi vienas kitą toleruoti. Tikiuosi, kad laikui bėgant susitars, kuris kurioje namo dalyje yra vadovas.
Šalia mano tėvų gyvena sesuo su šeima, jie turi taksą. Juos nuo pat pradžių pradėjome po truputį pratinti vieną prie kito. Iš pradžių buvo ir lojimo, ir urzgimo, tačiau po kelių dienų abu tapo puikiais bičiuliais. Dabar Cookie turi draugą, su kuriuo labai mėgsta eiti pasivaikščioti. Apskritai jis yra labai geras, ramus ir nepiktybiškas šuo.
– Ar Cookie leidžiasi į kitus nuotykius su Jumis? Ar imate jį į kalnus, žygius?
– Nuo Cookie atvykimo į Lietuvą dar praėjo visai nedaug laiko, todėl kol kas didžiausi jo nuotykiai – aplink mano tėvų sodybą. Jie gyvena užmiestyje, aplink daug pievų ir miškų, todėl Cookie turi milžinišką teritoriją tyrinėjimams. Kol kas jam to visiškai pakanka – juk visas pasaulis čia naujas.
Artimoje ateityje planuoju Cookie išsivežti kartu su savimi į Kanadą – tikimės, jau po žiemos. Tada ir prasidės tikrieji mūsų bendri nuotykiai. Mes su vyru labai daug laiko praleidžiame gamtoje, keliaujame į kalnus, žygiuojame, o kalnų Kanadoje tikrai netrūksta.
Dar Himalajuose pastebėjau, kad Cookie be galo mėgsta sniegą. Jis taip smagiai lakstydavo ir žaisdavo pusnyse, kad jau tada pagalvojau – šis šuo tiesiog sukurtas Kanados žiemoms. Tad manau, kad ilgos ir snieguotos kanadietiškos žiemos jam bus ne bausmė, o svajonių gyvenimas.
Kartais net pačiai sunku patikėti, kaip viskas susiklostė. Gegužę išvažiavau į Nepalą su vienu tikslu – pirmąkart įkopti į 6 tūkst. m kalną. Žinojau, kad grįšiu su nepamirštamais prisiminimais, tačiau niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ten sutiksiu šunį, kuris taip stipriai pripildys mano širdį meilės.
Atrodo, kad mudu su Cookie kartu nueisime dar labai toli.
Naujausi komentarai