Pasivaikščiojimas su mylimu augintiniu – puikus būdas atsipalaiduoti. Tačiau kartais pravažiavęs dviratininkas, akiratyje pasirodęs kitas šuo ar tiesiog intensyvus eismas tai paverčia tikru iššūkiu. Ką daryti, kad, išėjus į lauką, su keturkoju draugu būtų malonu ir naudinga abiem?

Ne pelno siekianti organizacija "Gyvūnų gerovės iniciatyvos" pateikia rekomendacijas, kaip atpratinti šunį nuo pavadėlio tampymo, agresijos prieš kitus gyvūnus.

Kodėl jis tempia?

Visų pirma, reikia išsiaiškinti priežastis. Viena dažniausių – šuo netinkamai mokomas netampyti pavadėlio. Natūralus šuns judėjimo būdas – risčia. Šuo natūraliai juda greičiau nei žmogus, tad jam reikia padėti prisitaikyti. Be to, šuo gyvena kvapų pasaulyje – aplinką jis pažįsta nosimi. Jei mes stabtelime, kad galėtume atidžiau apžiūrėti dėmesį patraukusį objektą, šuniui jį reikia apuostyti.

Venkite mažų, siaurų erdvių ir panašių vietų, kur jūsų šuo būtų priverstas būti arti kito šuns – tokiose situacijose šuo gali pasijusti nejaukiai ir reaktyviai reaguoti.

Kita priežastis, kodėl šuo tempia pavadėlį, – baimė. Jei šuo netinkamai arba nepakankamai socializuotas, yra tikimybė, kad tam tikri aplinkos aspektai jį gąsdins. Negalėdamas pasiskųsti, kad bijo, gyvūnas kiek įmanydamas temps pavadėlį, stengdamasis pabėgti iš gąsdinančios aplinkos ar nuo bauginančio objekto, kuriuo gali būti bet kas – praeiviai, kiti šunys, automobiliai, statybų aikštelė ir t.t. Jei norintis pasmalsauti ir pašniukštinėti šuo tempia jus nuo vieno objekto prie kito, tai bijantis šuo aplinka nesidomi, jis tiesiog tempia kuo toliau. Šuo gali atrodyti sušilęs, lekuoti, nekreipti dėmesio į jūsų balsą ar kitus dirgiklius. Kai kuriais atvejais baimė virsta baimės agresija, kai šuo ima loti ant bauginančio objekto ir veržtis jo link, tačiau, jam artėjant, atsitraukia.

Trečioji priežastis, kodėl šuo tempia pavadėlį, – energijos perteklius ar per didelis susijaudinimas. Toks elgesys būdingas jauniems energingiems šunims, kurie jaučia didžiulį poreikį išlieti viduje kunkuliuojančią energiją.

Ketvirtoji priežastis, kuri dažnai papildo bet kurią iš jau minėtųjų, – pavadėlį tempiate jūs. Ir šuo įpranta, kad judėti norima kryptimi jis gali tik tempdamas jus.

Kaip išspręsti problemą?

Išsiaiškinus priežastis, reikia numatyti strategiją. Pirmiausia – ramioje aplinkoje įpratinti šunį kreipti dėmesį į jus. Dažnai tai vadinama ryšio kūrimu. Pradėti treniruotis galima kambaryje ar lauke, kur niekas netrukdo ir neblaško dėmesio nei jums, nei šuniui. Iš anksto pasiruoškite atlygį – jo mėgstamų skanėstų ar žaislą.

Kaskart, kai šuo atkreipia dėmesį į jus, paskatinkite jį skanėstu ar numeskite žaisliuką. Labai svarbu tai atlikti tiksliai tuo momentu, kai šuo atkreipė dėmesį į jus. Po kurio laiko šuo supras, kad vos pažvelgus į jus nutinka kažkas gero. Kad susiformuotų tvirtas įprotis, skatinti šunį prireiks ne vieną mėnesį. Kai šuo suvoks, kad jūs – neišsemiamas džiaugsmo šaltinis, dėmesio atkreipimą galima sieti su komanda ("eikš", "pas mane" ar kt. – svarbu, kad žodis visada būtų tas pats). Ištarkite komandą ir, šuniui atkreipus dėmesį, paskatinkite. Taip šuo išmoks, kad į šį žodį reikia reaguoti. Vėliau treniruotes palaipsniui perkelkite į intensyvesnę aplinką su daugiau dirgiklių.

Kai šuo jau žino, kad atkreipti į jus dėmesį verta, galima išbandyti ir kitus paskatinimo metodus. Jei šuo tempia pavadėlį norėdamas ką nors pauostyti – sustokite. Ramiai palaukite, kol šuo nustos tempti ir atkreips dėmesį į jus – girkite šunį ir drauge bėkite link šunį sudominusio objekto. Taip šuo supras, kad tempti neverta, nes šeimininkas tada kažkodėl sugenda.

Jei šuo tempia iš baimės, geriau pasikonsultuoti su specialistu, kaip elgtis, kad dar labiau neišgąsdintumėte šuns. Tik konsultuotis reikėtų pas asmenį, kuris specializuojasi socializacijos sferoje, ir aiškiai išsakyti kamuojančias problemas – bendras paklusnumas ar dresūra čia nepadės, kol šuo nebus tinkamai socializuotas.

Jei šuo jaunas ir / arba energingas, pasidomėkite būdais, kaip tinkamai nukreipti ir suvaldyti jo energiją. Tai gali būti uoslės žaidimai, triukų dresūra, interaktyvūs žaislai ar kitos veiklos, kurios nėra labai sudėtingos, nesuteikia didelio fizinio krūvio šeimininkui, tačiau padeda augintiniui iškrauti energijos perteklių per uostymą ar protinę veiklą.

Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus punktas: atpraskite tempti pavadėlį! Jei šuo susidomėjęs kažką uosto, netempkite jo šalin. Na, nebent situacija keltų grėsmę ir šunį tikrai reikėtų nutempti dėl saugumo. Netempkite pavadžio į save, jei šuo susidomėjo praeiviais, – geriau skirkite pastangų ryšiui kurti ir įpratinkite šunį tokiose situacijose reaguoti į kvietimą. Jei šuo pernelyg įsiaudrino ir tempia į nieką nereaguodamas, tiesiog sustokite. Gyvūnai bendrauja kūno kalba, tad šuniui bus daug lengviau suprasti, kad jūs nenorite eiti, jei jūs sustosite, nei tuo atveju, jei tempsite pavadėlį, bet vis tiek judėsite pirmyn.

Kaip išvengti agresijos?

Ką daryti, jei šuo agresyviai reaguoja į akiratyje pasirodžiusius kitus šunis? Reaktyvumas ir agresija – dvi dažnai painiojamos sąvokos. Kartais iš pažiūros piktas ir agresyvus, t.y. garsiai lojantis, tampantis pavadėlį, šiepiantis dantis, paleistas šuo žalos nesukelia. O, regis, jokių žymesnių išorinių agresyvumo požymių nerodantis šuo ima ir įkanda. Taigi, kas ta agresija? Ir kas tas reaktyvumas?

Reaktyvumu paprastai vadinamos perteklinės šuns reakcijos į aplinkos dirgiklius. Tai gali būti veržimasis dirgiklio link, blaškymasis, šokinėjimas ar jų derinys, dažnai įvardijami kaip ardymasis ar draskymasis. Taip pat urzgimas, lojimas, dantų šiepimas, pašiauštas kailis ir pan. Šis elgesys ne visada reiškia agresiją, dažniau rodo didelį gyvūno susijaudinimą. Labai dažna reaktyvumo priežastis – baimė. Kadangi vedamas pavadėliu ar būdamas uždaroje teritorijoje šuo negali pabėgti nuo jį bauginančio objekto, jis renkasi strategiją: geriausia gynyba – puolimas.

Kalbant apie agresiją, reikėtų suprasti, kad gamtoje tikra, rimtus sužalojimus ar oponento žūtį sukelianti agresija yra labai daug resursų kainuojantis ir rimtą grėsmę būti sužalotam keliantis veiksmas. Todėl daugelis rūšių evoliucijos eigoje ištobulino įvairius komunikacijos mechanizmus, leidžiančius išvengti rimtų agresijų protrūkių. Reaktyvus elgesys – vienas tokių mechanizmų. Jo tikslas – iš tolo įbauginti menamą grėsmės šaltinį ir taip išvengti užpuolimo. Deja, gyvenant žmonių visuomenėje, šis mechanizmas nepriimtinas.

Šuo gali būti agresyvus, reaktyvus arba ir toks, ir toks. Agresija paprastai siejama su padaryta žala ar sužalojimais. Ją sukelti gali įvairios priežastys, ir pasireikšti ji gali skirtingai, tai – atskira plati tema. Tačiau reikia žinoti, kad kai kuriais atvejais reaktyvumas gali išaugti į vadinamąją baimės ar gynybinę agresiją. Todėl su reaktyvumu susijusias problemas reikia spręsti.

Kalbant apie reaktyvumo priežastis, dažnai jos – kompleksinės. Tai gali būti ir paveldėta silpna nervų sistema, ir negatyvios ankstyvosios patirtys, ir prasta šuniuko socializacija, ir incidentai, nutikę įvairiuose gyvenimo tarpsniuose, arba bet koks išvardytų priežasčių derinys.

Kaip padėti reaktyviam šuniui?

Venkite stresinių situacijų ir stenkitės išlikti ramūs. Šunys puikiai jaučia jūsų nuotaikas ir skaito kūno kalbą. Jeigu, pamatęs artėjantį šunį, jūs įsitempiate laukdamas, kada jūsų šuo pradės loti, jis pajus jūsų įtampą, ir, žinoma, padarys tai, ko iš jo tikitės. Priežastis paprasta – šuo jaučiamą įtampą susies su artėjančiu kitu šunimi ir taip jo polinkis į reaktyvumą tik dar labiau sustiprės, juk jis ką tik gavo patvirtinimą, kad artėjantys šunys kelia įtampą ne tik jam, bet ir šeimininkui.

Stebėkite aplinką. Pasivaikščiojimo metu jūsų tikslas – pamatyti dirgiklį (kitą šunį, dviratininką ar pan.) anksčiau, nei tai padarys šuo. Pamatę, kad prie jūsų artėja, sakysime, kitas šuo, atkreipkite saviškio dėmesį komanda. Kai šuo atkreipia dėmesį į jus, galima elgtis dvejopai: vienas būdas yra išlaikyti šuns dėmesį atkreiptą į save tol, kol kitas šuo praeis pro šalį. Tam labai praverčia, jei šuo moka daugiau komandų. Jei ne, galima tiesiog su juo energingai pažaisti. Kitas būdas: atkreipus šuns dėmesį į save, gestu parodyti jam kitą šunį ir tą pat sekundę į burną įkišti skanėstą. Kai tokia situacija pasikartos daug kartų, šuo supras, kad kitas šuo (ar koks kitas dirgiklis) horizonte reiškia gerai praleistą laiką ir daug skanėstų. Jei šuo pirmas pamatė artėjantį kitą šunį ir sureagavo – ką gi, jūs pavėlavote. Tai nėra gerai, nes vis didesnė tikimybė, kad toks elgesys taps įpročiu. Tai galioja ir reaktyviam elgesiui. Tad, jei jaučiate, kad jums sunkokai sekasi, kreipkitės pagalbos į elgsenos specialistą.

Mokykitės suprasti šunis. Šunys bendrauja kūno kalba, kuri bendra visiems šunims. Jos pramokę galėsite lengviau pastebėti, kad augintinis susijaudino, jaučia baimę ar, atvirkščiai, yra ramus. Jei šuo neigiamai reaguoja į kitus šunis, ypač svarbu žinoti keletą kūno kalbos niuansų: vedžiodami šunį niekada neveskite jo tiesiai priešpriešą į kitą šunį. Šunų pasaulyje tiesus judėjimas vienas į kitą yra laikomas labai nemandagiu ir gali reikšti ketinimą pulti. Natūraliai vienas prie kito šunys artėja puslankiu, šiek tiek iš šono, bet jokiu būdu ne nosis į nosį kryptimi. Tad, jei nusprendėte ar aplinkybės verčia priartėti prie kito šuns, darykite tai iš šono, judėdami lenkta linija, ne tiesiai į jį. Venkite mažų, siaurų erdvių ir panašių vietų, kur jūsų šuo būtų priverstas būti arti kito šuns – tokiose situacijose šuo gali pasijusti nejaukiai ir reaktyviai reaguoti.

Jei reaktyvumas jau virto agresija ir grėsmė, kad šuo ką nors apkandžios, auga, specialisto konsultacija būtina. Bandant spręsti tokią problemą savarankiškai ar klausant kaimynų patarimų, yra didelė tikimybė situaciją tik pabloginti. Beje, jei šuo gali kąsti, antsnukis viešose vietose irgi būtinas. Lietuvoje galiojantys įstatymai įpareigoja šeimininką užtikrinti aplinkinių saugumą, ir numato atsakomybę už padarytą žalą.