Kur Lietuvoje paslėptas auksas?

– Kalbant apie Lietuvos landšaftą, dažnai sakome, kad gyvename Dievų užantyje. Pas mus nėra nei tektoninių lūžių, nei baisios klimato kaitos, nei uraganų, nei vėtrų. Ar tikrai taip ramu pas mus?

– Taip, pas mus taip susiklostė dėl daugelio geologinių veiksnių, kad gyvename didžiojoje Šiaurės Europos lygumoje. Ši teritorija susiformavo taip, kad faktiškai visa rytinė ir šiaurinė Europos dalis yra vadinamasis Baltikos paleokontinentų branduolys. Tai vadinamoji senoji Europa. Dažnai sakome, kad senoji Europa yra Vakarų Europa, bet tai yra politinis požiūris. Geologiškai senoji Europa yra Rytų Europa, prie kurios prisijungia mažesni blokai. Tie blokai susiduria, ir mes matome kalnus. Kalnai faktiškai yra sujungimo zonos, kur susijungia blokai. Yra tokia homogeniška, didelė erdvė, tačiau ji iš dalies apsaugota kalnų. Alpių kalnai, visas alpinės kalnodaros kompleksas – ne tik Alpės, bet ir Karpatai, Sudetai, Variskai, Kaledonidai. Iš visų pusių turime tam tikrus barjerus, iš rytų – Uralą. Šie topografiniai ir geologiniai bruožai labai modifikuoja oro masių judėjimą. Oro masės negali taip laisvai judėti per platumas, kaip, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje. Šiaurės Amerikoje kalnai orientuoti išilgai ilgumų, todėl arktinio oro srautai gali lengviau patekti į pietus, o iš pietų ateina šilto oro srautai. Susidaro nestabilumas. Kai šaltas oras yra viršuje, o šiltas apačioje, susidaro energijos gradientas ir įvyksta tarsi kolapsas. Tada šaltas oras veržiasi žemyn, susidaro skylė, per kurią jis leidžiasi, o šiltas oras kyla į viršų. Taip formuojasi tornadai. Kadangi mūsų topografiniai bruožai neleidžia susidaryti tokiai dinamikai, mes neturime tornadų. Europoje jų apskritai būna labai retai – dešimtis ar šimtus kartų rečiau nei Šiaurės Amerikoje. Tai susiję su kontinento konfigūracija. Kita vertus, Europa yra pakankamai šiaurinis kontinentas. Tropiniai ciklonai, uraganai, kol pasiekia mūsų platumas, praranda didžiąją dalį energijos. Pas mus jie ateina jau gerokai susilpnėję.

– Žemės drebėjimų taip pat beveik nėra?

– Europoje jie dažniausiai vyksta pietuose, kur yra plokščių susidūrimo zonos. Mes esame Baltikos branduolio teritorijoje, toli nuo pagrindinių tektoninių plokščių ribų. Tiesa, esame šio branduolio pakraštyje – jis eina per Daniją ir Lenkijos vidurį, vadinamąją Tornkvisto–Teisero zoną, kuri skiria Baltiką nuo kitų struktūrų. Dėl to, pavyzdžiui, Danijoje ar Kaliningrado srityje yra buvę žemės drebėjimų, bet jie yra daug silpnesni nei regionuose, kur vyksta plokščių subdukcija. Ten, kur viena plokštė panyra po kita, pavyzdžiui, kur Afrika juda po Europa, išsiskiria didžiulė energija. Susidaro ugnikalnių lankai, vyksta aktyvus vulkanizmas – Italijoje, Graikijoje. Net ir Vokietijoje yra senų vulkaninių struktūrų, kurios geologiškai dar laikomos aktyviomis, nors seniai neišsiveržė.

– O kur pavojingiausia gyventi pasaulyje?

– Japonijoje. Ten gamtiniai reiškiniai verčia žmones būti organizuotus, kolektyviškus, padėti vieni kitiems. Stichijos priverčia nuolat būti pasiruošus. Negali gyventi atsainiai, nes bet kurią akimirką gali įvykti žemės drebėjimas ar ateiti taifūnas.

– Bet jie ten tarsi įveikė stichiją? Be pasirengimo, prognozavimo ir strategijų tokia populiacija neišgyventų.

– Jie išmoko gyventi su šiomis grėsmėmis. Tačiau ne viską galima sukontroliuoti. Jei įvyksta lūžis, jis gali perplėšti infrastruktūrą tarsi popierių. Tektoniniai lūžiai driekiasi dešimtis kilometrų į gylį, o infrastruktūra yra tik paviršiuje.

– Tai kokia tada gyvenimo strategija? Gyventi kaip ant vulkano?

– Dinaminis atsparumas. Supratimas, kad gali viską prarasti, ir būtinybė turėti bendruomenę, kuri padės viską atstatyti. Tu padedi kitiems, nes žinai, kad pats gali atsidurti tokioje situacijoje. Tai nėra fantastika – tai kasdienybė.

– Tai ir tautos, ir žmogaus psichologinis atsparumas. Net jei sakytume, kad po nelaimių viskas bus atstatyta, individualiam žmogui turto praradimas yra didelė tragedija. Kaip tai veikia psichologiškai?

– Reikia tam tikros filosofijos. Japonijoje tam įtakos turi ir šintoizmas – gamta priimama kaip neišvengiama dalis. Jei žmogus nepriima visko asmeniškai, galbūt lengviau susitaikyti. Sakoma, kad žmogus tampa laimingas, kai nustoja reikalauti iš pasaulio paaiškinimų. Pasaulis neturi aiškintis – žmogus tiesiog priima jį tokį, koks yra.

– Pasirodo, pas  mus netgi aukso yra. Kur jis yra? Kur jo ieškoti?

– Žvyro karjeruose.

– Kaip reikia kasti? Kurioj vietoj?

– Tyrėjai yra aptikę aukso apraiškų, ir tai žinoma jau kelis dešimtmečius. Tačiau šiuo metu tos koncentracijos yra tokios mažos, kad ekonomiškai neapsimoka jo išgauti esant dabartinėms kainoms. Bet jis egzistuoja. Jei reikėtų, būtų galima panaudoti. O iš kur jis ten atsirado?Jį faktiškai atnešė ledynai. Šiaurėje yra kristalinės uolienos, kuriose koncentruojasi auksas. Jis kaupiasi įvairiose hidroterminėse struktūrose, pavyzdžiui, kvarco gyslose. Dabar jau aišku, kad aukso koncentracijos mechanizmas susijęs su žemės drebėjimais. Įvykus drebėjimui, uolienos mechaniškai sutrupa, atsiranda plyšiai. Per juos cirkuliuoja tirpalai su ištirpusiomis medžiagomis, pavyzdžiui, silicio rūgštimi, ir formuojasi kvarco kristalai. Įdomu tai, kad suspaudus kvarcą atsiranda piezoelektrinis efektas – susidaro elektrinis laukas. Per tokius procesus vyksta aukso tirpalų redukcija, ir jis nusėda labai mažais sluoksniais.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek mažais?

– Nanometrų dydžio – praktiškai reikia mikroskopo. Taip auksas kaupiasi, o per geologinį laiką tokių drebėjimų būna labai daug. Jei, tarkime, vienas įvyksta per 100 metų, tai per 1 mln. metų susidaro dešimtys tūkstančių įvykių. Per kiekvieną jų nusėda mažos dalelės, kurios ilgainiui gali sudaryti net grynuolius.

– Jūs paskaičiavote, kad aukso iškasenų pavidalu Lietuvoje turime už maždaug 400 mln. eurų?

– Daugmaž, tiek kiek išžvalgyta tuose telkiniuose. Tačiau realiai aukso turėtų būti gerokai daugiau – tiesiog nėra detaliai ištirta, nes daugiausia randama žvyro telkiniuose ar upių nuogulose.

– Kaip jis žvalgomas?

– Atliekami gręžiniai, medžiaga sijojama pagal frakcijas – nuo stambių riedulių iki smėlio ir aleurito. Tuomet atliekamos kristalografinės, struktūrinės, cheminės analizės, ir pagal tai nustatoma, kas ten yra.

– Kas tokius tyrimus vykdo?

– Licencijuoti išgavėjai, o leidimus suteikia Lietuvos geologijos tarnyba.

– Bet procesas turbūt brangus?

– Taip. Dažnai naudojamos cheminės medžiagos, pavyzdžiui, cianidai. Buvo atvejų, kai jie pateko į aplinką – pavyzdžiui, prieš kelis dešimtmečius į Dunojų.

– Kodėl jis toks vertingas? Ar dėl laidumo?

– Jis nėra superlaidus, bet labai gerai laidus. Be to, atsparus oksidacijai – nerūdija, nedūla. Taip pat labai kalus – galima išplakti į itin plonus sluoksnius. Dėl to juo dengiami kontaktai, pagerėja laidumas ir elektronikos patikimumas. Geležis rūdija, varis oksiduojasi, o auksas išlieka stabilus.

– O kiek aukso yra? Ar kada nors baigsis?

– Aukso yra daug, klausimas tik, kiek esame pasirengę mokėti už jo išgavimą. Yra geochemijos principas: visur yra visko, skiriasi tik koncentracijos. Net žmogaus organizme yra aukso jonų, tik labai mažais kiekiais. Net vandenynuose yra ištirpusio aukso – teoriškai jį galima išgauti iš vandens.