– Per 25-erius metus paukščių populiacija, skaičiuojama, sumažėjo daugiau kaip 50 proc. Ar tai reikšmingas mažėjimas?

– Taip, labai reikšmingas. Tik noriu pataisyti, kad mes kalbame apie įprastus agrarinio, kaimo kraštovaizdžio paukščius, pavyzdžiui, pempė, gandras, dirvinis vieversys, karklažvirblis, dagilis. Visi gražiausi įprasti kaimo paukščiai, kurie visąlaik, daug daug šimtmečių, gyveno šalia žmogaus.

Pagrindinė priežastis yra pokyčiai kaimo kraštovaizdyje.

– Kokios tokio spartaus nykimo priežastys?

– Pagrindinė priežastis yra pokyčiai kaimo kraštovaizdyje. Iš tikrųjų nė nereikia būti ornitologu, matosi, kaip keičiasi kraštovaizdis. Vietoje tokio lietuviško buvusio įvairaus kraštovaizdžio formuojasi didžiuliai monokultūriniai laukai ir paukščiai nebeturi kur maitinti ar perėti, nes vieniems reikia krūmų, kitiems pievų, kitiems piktžolių, nes maitinasi piktžolių sėklomis. Dabar mūsų kraštovaizdis panašėja į stepių, sakyčiau. Važiuoji ir 150 ha geltonuoja rapsai ar plaukia rugiai.

– Tai gal tie paukščiai kur nors kitur išskrido? Ar jie tiesiog nyksta?

– Tiesiog nyksta. Jie neranda pakankamai maisto, todėl užaugina mažiau palikuonių ir taip populiacija mažėja. Daugelio tų įprastų smulkių paukščių gyvenimo trukmė – apie 5–6 metai. Pagal tarptautinius mokslinius kriterijus, jei per dvi kartas išnyksta daugiau kaip 20 proc., situacija jau yra bloga ir [rūšis] vienareikšmiškai nyksta.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Paukščius gražu stebėti, girdėti. Kuo dar mums jie svarbūs ir kodėl turėtų gąsdinti toks jų populiacijos mažėjimas?

– Paukščiai yra laikomi bendros biologinės įvairovės būklės indikatoriais kaimo kraštovaizdyje, nes, kaip sakau, vieni minta vabzdžiais, kiti – sėklomis, gandras ir varles, peles, žiogus gaudo. Tos rūšys padengia visą kraštovaizdžio įvairovę. [...] Nyksta ne tik paukščiai. Vabzdžiai apdulkintojai, kaip žinia, irgi drastiškai nyksta. Ir tai gresia atsiliepti derliui – nebus kas augalus apdulkins. O priežastys faktiškai tos pačios – nėra tų salelių, kad ir ne pusiau laukinių. [...]

– Ar mes, paprasti žmonės, galime kuo nors prisidėti? Nes galbūt kartais net nesuvokiame, kad vienoks ar kitoks mūsų elgesys taip pat prisideda prie paukščių populiacijos mažėjimo?

– Šiaip tas indeksas (bendros biologinės įvairovės būklės) [...] siunčiamas Europos komitetui, paukščių apskaitai ir jis skelbiamas Eurostate kaip rodiklis žemės ūkio politikai. Ir politikai sprendžia. Priemonių lyg ir yra, jie gali gauti kompensaciją už kraštovaizdžio elementus, palieka juostas medingų augalų arba šiaip nesuartas. Bet kažkodėl didesnę įtaką politikams turi stambieji ūkininkai, kurie eina intensyvinimo keliu – monotoniškų monokultūrų plotai, daug pesticidų, herbicidų, naikiname vabzdžius, piktžoles ir taip nyksta augalai, vabzdžiai.

– Paminėjome liūdną statistiką – rūšis, kurios nyksta. O ar yra atskrendančių paukščių rūšių, kurios atranda mūsų šalį?

– Yra, bet jos kol kas yra retos. Istoriškai žiūrint, kai sąlygos palankios, paukščiai greitai okupuoja [...]. Tų rūšių atsiranda. Nykimas prasidėjo, kai įstojome į ES, gavome didžiulę paramą – juk žemės ūkio paramos mechanizmas yra didžiausias finansinis įrankis iš visų ES – ir buvo sparčiai transformuojamas kraštovaizdis. O dabar kai kurios rūšys prisitaiko, pavyzdžiui, geltonoji starta, kielė, lyg stabilizuojasi per 10 metų. Kitos priešingai – dar sparčiau nyksta. Ką žmonės gali padaryti? Palaikyti idėjas ūkininkams palikti 5 m juostas palei upelius. Paukščiams tai yra idealios sąlygos – įvairovė. Ir vabzdžiams, ir paukščiams. Net mūsų stebėtojai sako: eini lauku ir tik vieversiai girdisi, eini į lauko pakraštį, link griovio – jau atsiranda 5–6 paukščių rūšys. Tai yra natūralu. Bet kažkodėl reikia kuo daugiau suarti.