Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė komentavo susidariusią situaciją.
– Kaip asmeniškai reagavote į visuomenės reakciją, kai Vilniuje ir jo apylinkėse buvo pastebėta meška?
– Kelias dienas tai buvo tikra sensacija. Žmonės nežinojo, kaip elgtis, matėme atvejų, kai gyvūnas buvo persekiojamas automobiliu, tarsi gąsdinant. Taip elgtis griežtai nereikėtų. Nors už vairo jautiesi stipresnis, toks elgesys gyvūnui sukelia didžiulį stresą ir daro jį neprognozuojamą. Tai pavojinga ir jam, ir žmonėms – stresas gali išprovokuoti agresiją. Tai nėra sveika būsena jokiam gyvam padarui.
– Neseniai Vilniuje blaškėsi briedis, dabar – meška. Iš pažiūros tai pavieniai atvejai, bet gal jau tampa norma? Ar apie tai reikėjo pagalvoti anksčiau?
– Man atrodo, kad ne gyvūnai ateina į miestą – tai mes plečiame miestus į jų teritorijas. Vilniaus plėtra – ypač trinkelių klojimas, betonizacija – reiškia, kad buvusias pievas ir miškus pakeitė asfaltas. Per pastaruosius 20 metų užstatyta iki 60 proc. tokių teritorijų. Kur anksčiau gyveno elniai, briedžiai ar kiti gyvūnai, šiandien gyvename mes.
Suardome natūralius plotus, kur gyvūnai ieško poros ar maisto. Tada stebimės, kodėl jie pasiklydę, nežino, kaip migruoti iš vienos miškingos teritorijos į kitą. Tai ne jų, o mūsų – teritorijų planuotojų – problema.
– Ką daryti, kad tokių ydų būtų mažiau?
– Turime galvoti ne tik apie miestus, bet ir apie kelius – jie taip pat atima galimybę gyvūnams saugiai judėti. Kitose šalyse kuriami „žalieji tiltai“ – specialūs perėjimai su apželdinimu, per kuriuos gyvūnai saugiai pereina kelią. Tai saugo ir nuo avarijų, ir nuo žūčių.
Ypač sudėtinga situacija pasienyje su Baltarusija. Ten esanti koncertina – spygliuota viela, kuria ginamasi nuo nelegalios migracijos – visiškai nutraukia gyvūnų migracijos kelius. Žinoma, yra gražių vaizdų, kur stumbras pereina per neužtvertą ruožą, bet sėkmės atvejų – mažuma. Daug dažniau gyvūnai įsipainioja į vielą ir miršta – greitai arba lėtai, bet tos vielos sudrasko gyvūno kūną ir jis patiria kančias.
– Bet koncertinos yra dėl saugumo. Ar galima rasti kompromisą?
– Taip, koncertinų turi ir Lenkija, ir kitos šalys. Sprendimų ieškoma. Pavyzdžiui, net palikus A4 formato dydžio angą, per ją gali pralįsti nemažai smulkių gyvūnų – tai jau šis tas. Galime galvoti ir apie koridorius – palikti labai aiškius tarpus, kuriuos galėtume sekti ir saugoti nuo nelegalių migrantų, bet gyvūnai galėtų praeiti. Šią temą laikome tabu ir sakome, kad tai vienintelė išeitis, bet sprendimų reikia.
Suardyti natūralų, instinktyvų gyvūno kelią yra labai paprasta, o vėliau, kai pasikeis geopolitinė situacija ir išardysime sieną, tai nereiškia, kad gyvūnai vėl pradės eiti. Jiems reikės atstatyti žinojimą, kad ten yra saugu. Sprendimų ir ilgalaikio planavimo, kaip turi plėstis mūsų miestai ir kelių infrastruktūra, reikia ne tik mūsų patogumui, bet ir ilgalaikiam gamtos ir gyvūnijos išsaugojimui.
– Vilnius – žalioji sostinė. Ar tai mus įpareigoja, ar tik graži etiketė?
– Paradoksalu, bet šiemet Vilniui tenka ne vienas testas parodyti, kiek jis iš tikrųjų žalias. Deja, kol kas rezultatai silpni. Bet tai gali būti puiki proga – miestas galėtų imtis ekologinių koridorių žemėlapio kūrimo, suplanuoti, kaip naujos gatvės galėtų būti suderintos su gyvūnų judėjimu. Jei tai būtų padaryta, sakyčiau, kad Vilnius būtų vertas titulo, kurį kol kas turi tik „avansu“.
– Kaip vertinate institucijų reakciją dėl meškos? Ką reikėjo daryti kitaip?
– Kiek žinau, buvo bandoma sudaryti sąlygas meškai pačiai grįžti. Bet problema ta, kad gyventojai nebuvo informuoti, kaip elgtis, ir žinodami, kad kažkur klajoja meška, patys pradėjo ieškoti sprendimų.
Šiais laikais, kai turime tiek komunikacijos priemonių, būdų ir kanalų, buvo suklysta būtent šioje vietoje. Žmones reikėjo nuraminti – kad institucijos seka padėtį, kad meška dabar yra Avižieniuose, ir prašyti elgtis atsargiai. Tokiu būdu reikėjo labai aiškias instrukcijas suteikti. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, mano galva, reikia kitokių elementarių dalykų – žmones informuoti, kad žvėrių nereikia šerti.
Labai svarbu, kaip paliekamos šiukšlės – atvirai ar ne, nes tai gali būti masalas. Gyvūnas gali suprasti, kad čia galima lengvai gauti maisto. O kai sutinki žvėrį – nereikia pulti ieškoti kameros, naudoti blyksčių, gąsdinti. Reikia stengtis kuo ramiau atsitraukti ir eiti savais keliais.
– O institucijų darbas? Ar buvo pasiruošta?
– Medžiotojus, beje, galima pagirti – jie atsisakė šauti ir pakeitė savo įvaizdį. Bet taip – kalbant apie institucijas, lyderystės nebuvo. Nebuvo aišku, kurios institucijos atstovas turi atsistoti ir būti šios krizės veidu – tas, kuris praneša apie kiekvieną žingsnį. Čia buvo pagrindinė yda.
Turime institucijų – aplinkosaugos departamentą, kuris veikia kaip gamtosaugos policija. Yra laukinių gyvūnų globos centras, kuris saugo ir gydo sužeistus gyvūnus. Aplinkos ministerija yra politikos formavimo įstaiga – ji neturėtų gilintis į kiekvieną siaurą atvejį, bet matyti bendrą paveikslą. Institucijų yra, bet trūko vieno žmogaus, vieno veido. Ir tai – gėda.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ko galime pasimokyti iš kitų šalių?
– Visų pirma, visuomenė turi reikalauti iš politikų visapusiško miesto planavimo – ne tik tokio, kuris trumpam pagerina žmonių patogumą, bet ir įvertina, kas bus po 10, 15 ar 20 metų. Negalima tikėtis, kad gyvūnai bus „uždaryti“ viename miške – turi būti ekologiniai koridoriai, jungiantys skirtingas zonas.
Be to, tokie koridoriai turi turėti buferines zonas – pievas, paupius, kur gyvūnas gali sustoti, apsidairyti, apsispręsti, ar grįžti į mišką, ar eiti toliau. O ne iškart atsidurti gatvėje, kur vyksta eismas ir urbanizacija. Tokie sprendimai jau yra sugalvoti – tereikia valios juos įgyvendinti.
(be temos)