Šio centro vadovė Justina Morkūnaitė ir veterinarijos gydytoja Miglė Motiejūnaitė sutiko pasidalyti savo darbo užkulisiais: kokie gyvūnai patenka į jų rankas, ar patiems gelbėtojams nekyla pavojus, kai tenka gydyti įvarius plėšrūnus, kodėl kartais tenka į centrą paskambinusiems piliečiams pasakyti „ne“ ir kaip neatsargus žmogaus elgesys gamtoje gali padaryti didelę žalą žvėreliams.
Reikės daugiau darbuotojų
– Kiek metų veikia Laukinių gyvūnų gelbėjimo centras? Kaip kilo mintis jį atidaryti?
J. Morkūnaitė: LSMU Laukinių gyvūnų globos centras veikia daugiau nei dvejus metus – nuo 2024 m. sausio 1 d. Centras buvo įkurtas, nes trūko profesionalios veterinarinės pagalbos sužeistiems laukiniams gyvūnams ir jiems pritaikytų laikymo vietų. Jų reikia įvairiems laukiniams gyvūnams, paimtiems ar konfiskuotiems dėl netinkamų laikymo sąlygų ar neteisėto laikymo.
– Kiek šiame centre dirba veterinarijos gydytojų, specialistų, savanorių? Ar nejaučiate darbuotojų trūkumo?
J. Morkūnaitė: Centre dirba penki veterinarijos gydytojai, vienas veterinarijos felčeris, penki gyvūnų prižiūrėtojai, vienas veterinaro padėjėjas, vadovė, administratorė ir valytoja. Taip pat centre praktiką atlieka LSMU studentai, savanoriauja įvairūs žmonės.
Šiuo metu savanoriauja arba praktiką atlieka šešiolika asmenų. Ar darbuotojų pakanka, labai priklauso nuo sezono. Aktyvaus sezono metu, vėlyvą pavasarį ir vasarą, darbo tempas spartėja, gauname daugiau pranešimų, į centrą patenka daugiau gyvūnų, kuriems reikalinga pagalba. Todėl sezono metu terminuotai įdarbiname papildomų specialistų.
Šiais metais nuo gegužės planuojame įdarbinti du papildomus gyvūnų prižiūrėtojus, kurie bus atsakingi už gyvūnų jauniklių priežiūrą, taip pat kviečiame ir daugiau savanorių bei praktikantų.
Neseniai darbą centre pradėjo konsultantas – tai nauja mūsų pareigybė. Laukinių gyvūnų gelbėjimo centras taip pat turi partnerių įvairiuose Lietuvos regionuose, o jų tinklą ir toliau plečiame. Esame labai dėkingi visai nuostabiai ir atsidavusiai komandai.
Pasitaiko tyčinių sužalojimų
– Kokių pacientų turite šiuo metu?
M. Motiejūnaitė: Šiuo metu globojame pirmąjį šiais metais į mūsų specialistų rankas patekusį pilkojo kiškio jauniklį, šiaurinį baltakrūtį ežį su kojos trauma, strazdą giesmininką su varnakaulio lūžiu ir kranklį su žaizdomis sparno srityje. Taip pat globojame tris šikšnosparnius, kadangi oras dar per vėsus, kad jie galėtų išgyventi. Turime ir daug kitų laukinių gyvūnų.
– Kokie gyvūnai dažniausiai patenka į Jūsų rankas?
M. Motiejūnaitė: Dažniausiai į centrą patenkantys gyvūnai yra paukščiai, o antrąją vietą užima žinduoliai. Paukščiai itin dažnai nukenčia nuo žmonių paliktų šiukšlių: įsipainioja į žvejybinius valus, virveles, praryja žvejybinius kabliukus, svarelius ar kitas šiukšles.
Labai gaila, bet dažnai matome ir tyčia sužalotų gyvūnų su šautinėmis žaizdomis ar patekusių į nelegalius spąstus, o žinduoliai dažnai pakliūva po automobilio ratais.
– Koks buvo pats sudėtingiausias gelbėjimo ar gydymo atvejis per visą jūsų centro veiklos istoriją?
M. Motiejūnaitė: Į sudėtingas situacijas patenkame gana dažnai, todėl sunku išrinkti vieną. Praeitais metais turėjome gana neįprastas situacijas Vilniaus mieste, kai briedis bandė perbristi upę, o lokys pasirodė miesto gatvėse. Šios situacijos išties buvo ir sudėtingos, ir išskirtinės.
Taip pat sudėtinga gelbėti gyvūnus, įkritusius į įvairius neuždengtus šulinius, vandens rezervuarus, dambas – iš jų teko gelbėti bebrus, barsukus, kitus gyvūnus.
Gyvūnų paėmimas iš netinkamos aplinkos procesai taip pat neretai būna sudėtingas: kolegoms teko gaudyti rezusą lauke, pilname avių ir ožkų, taip pat dalyvauti paimant 4 m ilgio pitono iš namo grindyse įrengto terariumo.
Tenka saugotis ir patiems
– Kokį rečiausią gyvūną yra tekę gydyti?
M. Motiejūnaitė: Viena rečiausių gyvūnų rūšių, kurią yra tekę gydyti – praėjusiais metais į centrą pirmą kartą patekusi balinė pelėda su pirštakaulio lūžiu. Po trijų savaičių gydymo pelėdą pavyko sėkmingai paleisti atgal į gamtą.
– Jums tenka gydyti plėšrius paukščius, lūšis ir kitus žvėris. Ar nepasitaiko atvejų, kad jie sužeidžia gydytojus, centro savanorius? Kaip saugotės, kad patys nenukentėtumėte norėdami jiems padėti?
M. Motiejūnaitė: Žinoma, dirbant su gyvūnais esama pavojaus būti sužeistam, kadangi mūsų gelbėjami gyvūnai patiria milžinišką stresą vien būdami šalia žmogaus, taip pat dauguma jų turi sunkias traumas ir patiria skausmą, o tai gali tik dar labiau paskatinti gyvūnų gynybą. Svarbiausia suprasti ir įsivertinti, su kokiu gyvūnu turime kontaktą. Pagal tai pasirenkame apsaugos priemones – nuo pirštinių iki apsauginių akinių ar skydelių ir t. t.
Kada sako „ne“?
– Kiek pranešimų iš žmonių gaunate apie gyvūnus, paukščius, kuriems reikia pagalbos? Suprantu, kad pranešimų skaičius kiekvieną dieną gali skirtis, bet kad suvoktume mastą, kiek vidutiniškai sulaukiate kreipimųsi?
M. Motiejūnaitė: Gaunamų pranešimų skaičius priklauso nuo sezono ir kinta nuo penkių iki 70 per parą. Dažniausiai ramesniu periodu gauname 10–20 pranešimų, o aktyviojo sezono metu 40–50.
– Ar vykstate gyvūnų gelbėti visoje Lietuvoje? Kur toliausiai teko vykti? Dėl kokio gyvūno gavote iškvietimą?
M. Motiejūnaitė: Taip, reaguojame į iškvietimus visoje Lietuvoje. Gelbėdami laukinius gyvūnus, išmaišėme visą Lietuvą. Ir ne vieną kartą.
– Ar tenka žmonėms, kurie kreipiasi į jus, pasakyti „ne“? Kokiais atvejais atsisakote, nes negalite padėti? Ar sulaukiate piktų žmonių reakcijų?
M. Motiejūnaitė: Taip, dažnai tenka sakyti „ne“. Nereaguojame į iškvietimus, kai gyvūnui pagalbos iš tiesų nereikia, pavyzdžiui, vykstant normaliems gamtos procesams – plėšrūnui sumedžiojus grobį ar vykstant gyvūnų tarpusavio konkurencijai.
Taip pat dažnai žmonės mano, kad bet kuriam rastam gyvūnų jaunikliui yra reikalinga pagalba. Deja, norint padėti ir nežinant, kaip tai teisingai padaryti, pridaroma daug žalos.
Tarkime, vasarą kasdien susiduriame su situacijomis, kai žmonės sveiką jauniklį parsineša namo – ir net nepagalvoja, kad tai prilygsta vaiko atėmimui iš mamos. Todėl visuomet visuomenę raginame: jeigu nežinote, ką daryti, geriau nedarykite nieko ir klauskite specialistų. Tokiais atvejais mūsų ir kai kurių žmonių pozicijos skiriasi, susilaukiame ir piktesnių reakcijų.
Siekiame plėtoti ir edukacinę veiklą, ir laukinių gyvūnų gelbėjimo srities mokslinius tyrimus.
– Ar Jūs padedate naminiams gyvūnėliams, kurie patenka į bėdą: kačiukams, šuniukams, papūgėlėms ir pan.?
J. Morkūnaitė: Ne, gydome ir globojame tik laukinius gyvūnus.
Pagydė net keturias lūšis
– Gydant laukinius gyvūnus, reikia daug specifinių žinių. Kur jų semiatės? Ar Lietuvoje yra pakankamai medikamentų, kurie tinka laukinių gyvūnų gydymui? Juk sužeista lūšis, erelis – ne naminis gyvūnas. Ar jiems nereikia specialių vaistų?
M. Motiejūnaitė: Tai vienas iš šio darbo iššūkių, kadangi mokslinių tyrimų ar publikacijų apie laukinių gyvūnų gydymą yra nedaug. Be to, didelė rūšių įvairovė darbe reiškia, kad kiekviena gyvūno rūšis turi savo specifinę fiziologiją, anatomiją, elgseną ir poreikius. Norint šiems gyvūnams padėti, reikia atsižvelgti į visus šiuos ir daugybę kitų veiksnių. Trumpai tariant, naudojame tuos pačius medikamentus, kaip ir kiti veterinarijos gydytojai, tačiau jų dozės, vartojimo būdas, skyrimo vieta gali skirtis atsižvelgiant į gyvūno rūšį.
– Jūsų feisbuke pastebėjau, kad į Jūsų rankas pateko nemažai lūšių. Kokie buvo jų sutrikimai? Kaip sekėsi jas gydyti? Ar visos jos saugiai grįžo į laisvę?
M. Motiejūnaitė: Per visą centro veiklos laikotarpį iš gamtos yra patekusios keturios lūšys ir viena konfiskuota iš žmogaus. Kiekvienos jų istorija skirtinga, vis dėlto viena įsimintinesnių, kai teko lūšies jauniklį gaudyti žmogaus vištidėje ir perkelti atgal į gamtą. Kita lūšis pateko pas mus labai nusilpusi, sulysusi, su giliomis žaizdomis, ir tik vėliau, jai pradėjus stiprėti, pastebėjome, kad ji yra akla.
Bendradarbiaujant su LSMU Veterinarijos akademijos dr. L. Kriaučeliūno klinikos kolegomis, buvo atliktas galvos MRT tyrimas ir nustatytas encefalitas su negrįžtamais smegenų pokyčiais. Iš visų keturių lūšių, tik minėtas lūšies jauniklis galėjo grįžti atgal į gamtą.
Ateities svajonė
– Kokie Jūsų centro ateities planai? Ar planuojate plėsti veiklą?
J. Morkūnaitė: Artimiausiu metu siekiame plėsti partnerių tinklą, savanorių skaičių. Siekiame plėtoti ir edukacinę veiklą, laukinių gyvūnų gelbėjimo srities mokslinius tyrimus. Taip pat planuojame sudaryti ekspertų darbo grupę, kurioje diskutuotume ir spręstume įvairius klausimus, susijusius su laukinių gyvūnų gelbėjimu. Planuojame, kad ekspertų darbo grupę sudarys biologai, mokslininkai ir kiti specialistai iš susijusių su laukiniais gyvūnais sričių.
Tolimesnės ateities vizija, kol kas gal tik svajonė – įkurti naujas globos ir laikymo vietas, kad galėtume priimti dar daugiau gyvūnų. Kartu reikėtų plėsti ir komandos dydį.
– Kaip manote, ar tokių laukinių gyvūnų gelbėjimo centrų reikia ir kituose Lietuvos miestuose?
J. Morkūnaitė: Būtų puiku turėti padalinių ir kituose Lietuvos regionuose, taip pagalba laukinius gyvūnus pasiektų dar greičiau, būtų veiksmingesnė.
– Ačiū už pokalbį.
Naujausi komentarai