Mitas Nr. 1: kariniai poligonai naikina biologinę įvairovę.

Realybė: kariniai poligonai dažnai tampa retų rūšių prieglobsčiu ir prisideda prie biologinės įvairovės palaikymo.

„Kariniuose poligonuose yra buferinės zonos, kuriose miškininkystė ir kita veikla bei žmonių lankymas yra riboti. Tai sukuria saugomų teritorijų rezervatus primenančias sąlygas. Ten apsigyvena trikdymui jautrios rūšys – tiek augalų, tiek gyvūnų“, – paaiškina dr. Dalytė Matulevičiūtė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos gamtosaugos ekspertė.

Pabradės kariniame poligone aptinkamas margasis tarkšlys – vabzdžių rūšis, kuri niekur kitur Lietuvoje negyvena. Rūdninkų poligone yra vienintelė šalyje besparnio skėriuko populiacija.

Mitas Nr. 2: miškų kirtimas poligonams tik kenkia gamtai.

Realybė: kontroliuojamas miškų kirtimas poligonuose atkuria natūralias buveines ir padeda atsigauti retoms rūšims.

„Žmogui kartais sunku matyti miško kirtimo vaizdą, bet reikia pažiūrėti ir iš kitos pusės. Iškirtus pušyną, kuriame yra labai nedidelė rūšių įvairovė, atvertame smėlyje atsiranda galimybė įsikurti kitiems organizmams. Rūdninkų poligone naujai iškirstame plote atsirado smiltyninio gvazdiko populiacija, kurios anksčiau nebuvo. Praktiškai pirmieji metai, pirmas sezonas, ir jau atsirado reta saugoma rūšis“, – aiškina dr. D. Matulevičiūtė.

Mindaugas Lapelė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tinkamai planuojama karinė infrastruktūra gali būti suderinama su gamtos apsauga, o pasiruošimas gynybai apsaugo nuo didesnių gamtos nuostolių karo atveju.

„Kiekviename kare gamta kenčia ne mažiau, o gal netgi daugiau negu žmonės. Matydami, kas vyksta su Ukrainos gamta, jų miškais ir nacionaliniais parkais, turėtume geriau pasiruošti“, – papildo botanikas, dr. Mindaugas Lapelė, kuris yra ir Lietuvos šaulių sąjungos narys.

Mitas Nr. 3: kariuomenė nesirūpina aplinkosauga.

Realybė: Lietuvos kariuomenė laikosi aukščiausių aplinkosaugos standartų ir moko karius saugoti gamtą.

„Aplinkosaugai kariuomenėje skiriamas atskiras dėmesys, kadangi karinio rengimo pratybų metu naudojama karinė technika, imitaciniai šaudmenys, pirotechnika gali turėti įtakos aplinkai. Todėl net ir mažiausių pratybų metu galioja aplinkosaugos taisyklės, po šaudymų susirenkamos tūtos, panaudotos pirotechnikos priemonės, nekasama miško paklotė, išskyrus tam specialiai nustatytose vietose, laikomasi kitų tiek elementarių, tiek subtilių taisyklių. Tuo metu didžiausių pratybų metu aplinkosaugos kontrolei skiriamas atskiras personalas, kasdien besirūpinantis vien šiuo klausimu, kontroliuojantis karinius vienetus bei organizuojantis greitą pažeistų vietų sutvarkymą, jei tokių vietų atsiranda“, – pažymi Lietuvos kariuomenė.

Dr. D. Matulevičiūtė patvirtina: „Lankydamasi Rokų kariniame poligone po šaudymų šaudykloje radau porą imitacinių šovinių, nors per pratybas ten iššaudomi tūkstančiai. Viskas yra surenkama, nelieka pėdsakų.“

Mitas Nr. 4: pesticidai ir trąšos karinėse teritorijose kenkia gamtai.

Realybė: kariniuose poligonuose pesticidai ir trąšos nenaudojami, o tai skatina rūšių įvairovę.

„Priešingai nei žemės ūkyje, poligonuose nenaudojami pesticidai, kurie iš karto eliminuoja tam tikras organizmų grupes. Nenaudojamos trąšos, todėl atsiranda daugiau augalų, paukščių ir vabzdžių rūšių“, – teigia dr. D. Matulevičiūtė.

Ekspertė paaiškina, kad trąšų naudojimas skatina azotamėgių augalų augimą, kurie nustelbia kitas rūšis ir formuoja monodominantines bendrijas su menka biologine įvairove.

Jeigu taip nutiks, kad karinių poligonų ateityje nereikės, juos bus galima konvertuoti į gamtos saugomas teritorijas, kaip Rytų Vokietijoje, Airijoje ir kitur.

Mitas Nr. 5: karinio poligono teritorijų nebegalima grąžinti gamtai.

Realybė: buvusios karinės teritorijos gali tapti vertingomis saugomomis teritorijomis ir prisidėti prie gamtos atkūrimo.

Buvęs Pariečės karinis poligonas pasienyje su Baltarusija kadaise driekėsi iki pat Gardino, o dabar galime pamatyti, kaip buvusi karinė teritorija transformavosi į vertingą saugomą teritoriją, kurioje saugomos specifinės floros ir faunos rūšys. Dzūkijos nacionaliniame parke atkurti viržynai, šiuo metu ten gyvuoja viena didžiausių tetervinų populiacijų regione.

„Jeigu taip nutiks, kad karinių poligonų ateityje nereikės, juos bus galima konvertuoti į gamtos saugomas teritorijas, kaip Rytų Vokietijoje, Airijoje ir kitur. Gamta visiškai atsikurs, jeigu mes jai padėsime“, – tikina dr. M. Lapelė.

Jis siūlo sistemišką požiūrį: „Kiekviena karinė teritorija turėtų turėti aiškų gamtos apsaugos planą. Galime sumažinti poveikį, derindamiesi prie gamtos reikalų.“

Dr. D. Matulevičiūtė įrodo, kad aplinkosauga jau dabar veikia: „Civilizuotų šalių kariuomenės, įskaitant ir Lietuvos, turi įsipareigojimus dėl aplinkos apsaugos: draudžiama naikinti augmeniją, veikla ribojama tam tikruose vandens telkiniuose ir gamtiniuose draustiniuose.“