Jeigu gyvenate sąlyginai turtingoje valstybėje, tikriausiai jums nekyla problemų rasti maisto parduotuvėje. Žinoma, galbūt nevisada turėsite pinigų nusipirkti tai ko norite, bet maisto parduotuvėse yra. Deja, kitose pasaulio vietose tai nėra įprastas dalykas.

2008 m. per pasaulį nuvilnijo ekonominė krizė, kuri palietė ir maisto gamybą. Bado ir nepakankamo maitinimosi problemos palietė Filipinus, Haitį, Egiptą, Burkina Faso ir kitas valstybes. Nors šiuo metu situacija pagerėjusi, visgi kai kur problemos tebeišlieka labai stipriai įsišaknijusios. Pavyzdžiui karo nuniokotame Jemene, 2010 m. gegužės mėnesio duomenimis, 3,4 mln. iš 23 mln. gyventojų kenčia didelį maisto nepriteklių. 

Jungtinių tautų maisto programos darbuotojai vos pajėgia aprūpinti šiuos žmones 1000-čiu kolorijų per dieną - puse to, ką rekomenduoja pati organizacija. Situacija ten tik blogėja. Jemene tik 3% žemės yra tinkama žemės ūkiui, o 45% gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos (CIA: World Factbook duomenimis). Stebint šiuos reiškinius Jemene, kyla klausimas - ar kada nors visas pasaulis gali atsidurti tokioje pačioje situacijoje?

Negalvokim apie tokio lygio katastrofas kaip pasaulinis branduolinis karas ar milžiniškas meteoritas atsitrenkiantis į Žemę. Tokie scenarijai būtų neabejotinai pražūtinti beveik visai žmonijai.

Didžiausios problemos dėl maisto gamybos gulasi ant dirbamos žemės ir vandens atsargų "pečių". Dykumėjimo procesai, ypač didėjant pasaulinėms oro temperatūroms, atima iš žmonių didelius dirbamos žemės plotus jau dabar. Skaičiuojama, kad nuo 1990 m. kasmet apie 6 mln. hektarų dirbamos žemės tampa dykumomis, 75% žemės ūkiui tinkamos žemės vienaip ar kitaip veikia dykumėjimo procesai ir tai tiesiogiai liečia daugiau nei 250 mln. žmonių. Bendra dykumėjimo žala pasauliui kasmet kainuoja 42 mlrd. JAV dolerių...

Dar didesnė problema yra senkančios pasaulinės vandens atsargos. Apie 70% žmonijos sunaudojamo vandens tenka žemės ūkiui, be to nereiktų pamiršti ir vandens dalies naudojamos maistuo ruošime. Naudojant įprastus ūkininkavimo metodus, užauginti 1 kg kviečių reikia 1,5 tūkst. litrų vandens. "Pagaminti" 1 kg mėsos reikia dešimt kartų tiek. Nors dalis šio vandens vienaip ar kitaip grįžta į "vandens ratą", visgi pasaulinės atsargos senka. Pesimistiškiausių skaičiavimų duomenimis nuo 1950 m. pasaulinės vandens atsargos sumažėjo net dviem trečdaliais, o besitesiantis klimato šiltėjimas šią situacija dar labiau blogina.

Ir nors mums reikia maisto, nereikia pamiršti, kad švarus geriamas vanduo žmogui dar reikalingesnis. Kasmet pasaulyje miršta apie 12 mln. žmonių dėl vandens trūkumo arba jo užterštumo. Mažėjančios atsargos šią statistiką gali tik bloginti. 

Taigi, atsakant į klausimą ar pasaulyje baigsis maistas, turbūt pirmiausia reiktų atsakyti ar nesibaigs vanduo?