– Kaip dirbtinis intelektas jau dabar keičia darbo rinką?

– Bandant atsakyti į sudėtingus klausimus visuomet siūlau pažiūrėti paprastai ir pasitelkti žinomas analogijas. Prisiminkime, kokią įtaką ekonomikai turėjo išradimai, kurie leido „įdarbinti“ elektrą? Be baterijų, generatorių ar tiesiog buitinės elektros lemputės šių dienų pasaulis yra neįsivaizduojamas. Sulig elektros „įdarbinimu“ atsirado naujos profesijos, tokios kaip elektrikas, energetikas ar elektrotechnikas. Kitos profesijos išnyko ir jau tik istorijos knygose galime paskaityti apie, pavyzdžiui, žibalinių lempų uždegėjus. Dar kitos profesijos reikšmingai keitėsi, nes pradėjo naudoti elektrą savo kasdienėje veikloje. Tai štai – DI „įdarbina“ duomenis, jo poveikis bus visapusiškas, galimai ne ką mažesnis už elektros „įdarbinimą“. Kai kurios profesijos išnyks, kai kurios atsiras, dar kitos profesijos reikšmingai pasikeis.

– Kokias profesijas, jūsų nuomone, DI labiausiai paveiks ateityje?

– Atsakymą pradėčiau jau kiek nuvalkiotu pajuokavimu. DI buvo kuriamas siekiant automatizuoti ir autonomizuoti rutinines užduotis, taip leidžiant žmonėms užsiimti veikla, reikalaujančia daugiau kūrybos. Tačiau šiuo metu matome, kad DI rašo straipsnius, tapo (teisingiau būtų sakyti generuoja) paveikslus, netgi kuria muziką ir filmus. O žmonės ir toliau plauna indus, kala vinis. Vis dėlto, tvirtai tikiu, kad jau greitai DI darys būtent tai, kam jis ir buvo kuriamas – atliks rutininius darbus. Manau, kad gamybos linijų operatorių jau artimoje ateityje beveik nebereikės. Programuotojams irgi kyla nemažai grėsmių, nes naujausi dirbtinio intelekto modeliai kuria programinės įrangos kodus vis geriau. O štai duomenų analitikų, duomenų inžinierių ir duomenų mokslininkų poreikis ženkliai auga.

– Kokie iššūkiai kyla darbuotojams dėl DI diegimo? Bet gal yra ir naujų galimybių?

– Naudojantis bet kokiu nauju įrankiu pirmiausia reikia išmokti juo naudotis. Lygiai taip pat su DI. Ypač asmeninio efektyvumo srityje. Tikriausiai ne tiek daug yra žmonių, visiškai nesinaudjančių DI. Tačiau tik nedaugelis žino apie sąlyginai naują sritį, kuri angliškai vadinasi „prompt engineering“ – kaip rašyti užklausas. Jeigu su plaktuku bandysime drožinėti medį, rezultatas bus nelabai koks. Lygiai taip pat reikia suprasti, kad DI darbo rezultatus paveikia ne tik jo galimybės, bet ir tai, kaip juo naudojamės. Nereikia DI, jei jis pridaro nesąmonių, reikia mokytis tinkamai juo naudotis. Tačiau „mokytis“ – jau yra aktyvios pastangos, kurių dažnai niekas nenori.

Žmogaus ir dirbtinio intelekto tandemas bent kol kas yra pripažįstamas efektyviausiu deriniu.

Kalbant apie galimybes, jos dar didesnės. Pernelyg neišsiplečiant – DI gali padėti kiekvienam iš mūsų, ypač tose srityse, kur esame silpnesni. Tarkime, jei gerai suprantame finansus, tačiau nemokame japonų kalbos, o darbdavio lūkestis yra ir finansų išmanymas, ir japonų kalbos įgūdžiai, tokioje situacijoje DI gali netgi labai padėti.

– Kaip darbuotojai turėtų prisitaikyti prie DI pokyčių?

– Man atrodo, kad atsakymas yra akivaizdus. Dažnai svarstoma, iš ko DI atims darbą. Mano atsakymas visuomet toks pats – DI atims darbą iš tų, kurie nesinaudos juo. Žmogaus ir DI tandemas bent kol kas yra pripažįstamas efektyviausiu deriniu. Taigi, mokykimės dirbti kartu.

- Ar nebus taip, kad darbdaviai, turėdami DI užnugarį, nustos vertinti darbuotojus?

– Neįžvelgiu tendencijų, kad darbdaviai mažiau stengiasi dėl darbuotojų. Efektyvumo siekis yra amžinas, ir DI yra labai svarbus veiksnys šioje temoje. Tačiau darbdaviai kaip tik vis plačiau vykdo įvairias iniciatyvas (įtraukties, įvairovės, nediskriminavimo ir kt.), kurios gali atrodyti kaip „madingos“, bet iš tiesų yra naudingos. Surasti reikiamos kompetencijos specialistą vis sunkiau, ypač amžėjančioje visuomenėje, ir darbdaviai aiškiau nei bet kada supranta, kad neturi prabangos rinktis tik iš, pavyzdžiui, vyrų. O nuolatinė grėsmė netekti darbo buvo, yra ir bus, tiek dėl geopolitinių aspektų, tiek dėl natūralių ekonomikos ciklų, tiek dėl technologinių inovacijų. Pagalvokime, kaip jautėsi grūdų kūlėjai ar žibalinių lempų uždegėjai. Suprasime, kad jausmas yra tikrai senas. Todėl akcentuočiau ne grėsmę netekti darbo, kiek žinias ir kompetencijas, kurios leistų netekus vieno darbo rasti kitą.

– Ar jau kalbama apie tokią distopinę, o gal utopinę viziją, kad žmonijai nebereiks dirbti?

– DI jau artimoje ateityje gali sukurti tiek prekių ir paslaugų su minimaliu žmogaus įsitraukimu, kad turėsime daug laisvo laiko. Galima to bijoti, nes nebus iš ko pragyventi, o galima laukti, nes turėsime daug laiko kūrybai ir laisvalaikiui. Mūsų tėvai (jaunesnių skaitytojų – seneliai) dirbo šešių darbo dienų savaitę, nes juk šeštadieniai buvo darbo diena. Penkių darbo dienų savaitė Lietuvoje galutinai įteisinta tik 1991 m., sulig nauju Darbo kodeksu. O praėjusiais metais ES parlamentas ir EK diskutavo apie keturių darbo dienų savaitę. Kai kuriose šalyse vyksta su tuo susiję eksperimentai, beje, ir Lietuvoje turime įmonių, taikančių keturių darbo dienų savaitę.

Ar to reikia bijoti? Manau, kad ne – baimė nėra gera patarėja, ypač kai kalbame apie pažangą. Esu įsitikinęs, kad ekonomikos mokslas ras sprendimų, kokia turėtų būti ekonomika DI laikais.