Visata, kurioje egzistuojame, atrodo puikiai pritaikyta gyvybės atsiradimui ir palaikymui. Kaip aiškina Paulas Halpernas, fizikos profesorius Šv. Juozapo universitete JAV, jei gravitacija būtų bent šiek tiek silpnesnė, žvaigždės ir planetos tiesiog negalėtų susiformuoti. Kita vertus, esant žymiai stipresnei gravitacijai, Visata būtų sunaikinta pačioje jos atsiradimo pradžioje.
Gamtoje yra apie dvi dešimtis pagrindinių konstantų, ir būtent jų tikslios vertės leidžia fizikos dėsniams veikti taip, kaip mes juos žinome.
Dalis mokslininkų tokį nepaprastą tikslumą aiškina multivisatos egzistavimu. Pagal antropinį principą, jei kur nors egzistuoja begalinis skaičius Visatų su skirtingomis šių konstantų kombinacijomis, tuomet visiškai dėsninga, kad mes atsidūrėme būtent tokioje, kuri gali palaikyti protingą gyvybę – kitaip mes tiesiog neužduotume sau tokių klausimų.
Kvantinė mechanika ir „daug pasaulių“
Pirmoji mokslinė multivisatos idėja kyla iš kvantinės mechanikos. Mikropasaulyje dalelių savybės nėra iš anksto nustatytos: elektronas nėra konkrečiame taške, o turi tik tikimybę ten atsidurti.
1957 m. fizikas Hugh Everettas iškėlė „daugelio pasaulių interpretacijos“ hipotezę. Jis pasiūlė, kad kvantinė dalelė vienu metu išsišakoja į visas įmanomas realybes, kurių kiekviena toliau egzistuoja savo visatoje.
Tačiau profesorius Halpernas nuvilia mokslinės fantastikos gerbėjus: realybių skaidymasis vyksta mikroskopiniu lygmeniu. Lygiagrečiuose pasauliuose atsirandantys „dvyniai“ skiriasi tik vieno elektrono padėtimi, o tai vargu ar sudarytų įdomų siužetą.
Be to, ši teorija turi ir kritikų. Filosofai pabrėžia, kad hipotezė, kurios negalima patikrinti eksperimentiškai, negali būti laikoma tikru mokslu. Kiti mokslininkai taiko „Okamo skustuvo“ principą, teigdami, kad begalinio Visatų skaičiaus panaudojimas fizikiniams procesams paaiškinti tik apsunkina mūsų supratimą apie pasaulį.
Didysis sprogimas ir amžinas plėtimasis
Kita populiari koncepcija remiasi procesais ankstyvajame kosmose. Šiuolaikinės teorijos teigia, kad prieš atsirandant materijai Visata plėtėsi itin sparčiai. Kai šis procesas sustojo mūsų erdvės regione, energija virto materija ir šviesa – įvyko Didysis sprogimas.
Tačiau „amžino plėtimosi“ hipotezė rodo, kad šis procesas galėjo nesustoti visur vienu metu. Už mūsų kosminio „burbulo“ ribų plėtimasis tęsiasi, periodiškai formuodamas naujas Visatas su visiškai skirtingais fizikos dėsniais. Pasak Sidnėjaus universiteto astrofiziko Gerainto Lewiso, dauguma šių pasaulių bus mirę, tačiau laikas nuo laiko atsiras ir tinkamų gyventi.
Teorijos šalininkai mano, kad jei dvi Visatos susidarytų arti viena kitos, jos galėtų susidurti. Kosmologai ieško tokių įvykių „randų“ reliktinėje spinduliuotėje – kosminiame mikrobangų fone (KMF), išlikusiame nuo ankstyvosios Visatos laikų.
Kai kurie mokslininkai nurodo anomalią „šaltąją dėmę“ KMF, teigdami, kad ji atsirado dėl gretimos visatos gravitacinės įtakos. Tačiau statistika kol kas nesuteikia šiems teiginiams šimtaprocentinio patvirtinimo.
Šiuo metu multivisatos teorija tebėra sudėtingų matematinių modelių rinkinys. Tačiau, kaip pastebi fizikai, mokslas dažnai operuoja netiesioginiais įrodymais, todėl atsakymų į giliausias Visatos paslaptis paieškos tęsiasi.
Primename, kad astrofizikai pateikė naują hipotezę apie Visatos evoliucijos pabaigą. Pagal ją, jos pabaiga gali įvykti ne staigios katastrofos pavidalu, o kaip labai ilgas kosminių objektų laipsniško masės praradimo procesas.
Tyrėjai teigia, kad panašūs į Hokingo spinduliuotę mechanizmai gali veikti ne tik šalia juodosios skylės, bet ir tokiuose objektuose kaip baltoji nykštukė ir neutroninė žvaigždė. Tokiu atveju itin tankūs kūnai laikui bėgant lėtai praras masę dėl kvantinių procesų.
Pasak modelio autorių, maksimali Visatos egzistavimo trukmė galėtų būti maždaug 10⁷⁸ metų, po kurių kosminiai objektai palaipsniui išnyks.
Naujausi komentarai