Mėnulis nėra visiškai „miręs“ geologine prasme – nauja paviršiaus analizė patvirtino, kad jo spindulys ir toliau pamažu mažėja. Tyrėjai aptiko papildomų struktūrų, liudijančių ilgalaikį suspaudimą ir plutos judėjimą. Apie tai pranešė „IFLScience“.
Mokslininkai jau anksčiau nustatė, kad per pastaruosius 200 mln. metų Mėnulis susitraukė apie 50 metrų, nes jo vidiniai sluoksniai palaipsniui vėsta ir kietėja. Nauji duomenys rodo, kad šis procesas tęsiasi. Komanda, tyrusi tamsias Mėnulio lygumas – vadinamąsias jūras, – aptiko daugiau nei tūkstantį iki šiol neužfiksuotų seklių keterų. Bendras identifikuotų struktūrų skaičius dabar siekia 2634.
Šios plutos raukšlės ir lūžiai susidaro dėl Mėnulio paviršiaus suspaudimo. Jų amžius panašus į vadinamųjų „lobate scarps“ – išlenktų skardžių – amžių, anksčiau aptiktų aukštumose. Keteros ir skardžiai dažnai tarpusavyje susiję, o tai rodo bendrą jų kilmę.
Vidutinis naujai aptiktų struktūrų amžius siekia apie 124 mln. metų, o dalis skardžių yra šiek tiek jaunesnės – maždaug 105 mln. metų.
Tyrimo bendraautorius Tomas Wattersas iš Žemės ir planetų tyrimų centro teigė, kad šie rezultatai patvirtina nuolatinį Mėnulio traukimąsi. Pagrindinis tyrimo autorius Cole'as Nypaveris pažymėjo, jog pirmą kartą pavyko taip išsamiai užfiksuoti skilimų paplitimą Mėnulio jūrose, o tai leidžia geriau suprasti šiuolaikinį Mėnulio tektonizmą.
Mokslininkai tikisi, kad būsimos misijos, ypač „Artemis“, padės išsamiau ištirti Mėnulio vidinę struktūrą, jo šiluminę evoliuciją bei Mėnulio drebėjimų pobūdį. Planuojama, kad „Artemis II“ misija netrukus apskries Mėnulį ir surinks papildomų duomenų apie jo paviršių.
Naujausi komentarai