Tyrėjai nustatė ištisus genomus, paimtus iš nepaprastai gerai išsilaikiusio skeleto dantų, rastų užantspauduotame laidojimo puode Egipto kapavietėje, kuriai maždaug puspenkto tūkstančio metų.

Keturi penktadaliai genomo buvo susiję su Šiaurės Afrika ir Egipto apylinkėmis.

Tačiau penktadalis genomo buvo susijęs su teritorija Artimuosiuose Rytuose tarp Tigro ir Eufrato upių, vadinama derlinguoju pusmėnuliu, kur klestėjo Mesopotamijos civilizacija.

„Šis radinys labai svarbus, nes tai pirmas tiesioginis įrodymas to, apie ką buvo užsiminta ankstesniuose darbuose. Tikėtina, kad Nilo upė veikė kaip senovinis greitkelis, palengvinęs ne tik kultūrų ir idėjų, bet ir žmonių judėjimą“, – teigė Britų muziejaus Egipto ir Sudano kuratorius Danielis Antoine’as.

Ankstesni archeologiniai duomenys parodė Egipto ir Mesopotamijos prekybinius ryšius, taip pat keramikos gamybos technikos ir vaizdinio rašto sistemų panašumus.

Nors dantų struktūrų panašumai leido manyti apie galimus protėvių ryšius, naujasis tyrimas patikslina genetinius ryšius.

Skeletas rastas Egipto kapavietės komplekse, esančiame Nuvejarato archeologinėje vietovėje, uolėtoje kalvos šlaite iškaltoje kameroje.

Analizuojant skeleto nusidėvėjimą ir artritą tam tikruose sąnariuose, nustatyta, kad vyrui veikiausiai buvo apie 60 metų ir jis galėjo dirbti puodžiaus darbą.

Vyras gyveno prieš pat Senovės Egipto Senosios karalystės pradžią, kai Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas buvo suvienyti į vieną valstybę, o tai lėmė santykinio politinio stabilumo ir kultūrinių naujovių laikotarpį, įskaitant Gizos piramidžių statybą.

Maždaug tuo pačiu metu Mesopotamijoje įsitvirtino šumerų miestai-valstybės, atsirado raidžių raštas.

Mokslininkai teigė, kad norint susidaryti aiškesnį vaizdą apie judėjimo tarp šių dviejų kultūrinių centrų mastą ir laiką, reikia atlikti kitų senovinių DNR mėginių analizę.