Tirštas, dusinantis smogas miestuose, sunkiaisiais metalais užteršti ryžių laukai, netinkamas vartoti vanduo. Šias ir dar daugybę kitų problemų sukėlė milžinišku greičiu pastaruosius dešimtmečius judanti Kinijos ekonomikos mašina. Mokslininkai tai jau susiejo su gyvenimo trukme ir teigia, kad didžiulė tarša iš žmonių gali atimti iki penkerių metų.

Spartus Kinijos ekonomikos augimas dažnai apibūdinamas posakiu: „Dabar terškime, išvalysime vėliau“. Panašu, kad didžiuliu tempu pastaruosius kelis dešimtmečius augusi Kinija jau priteršė tiek, kad nerimauti ėmė ne tik patys kinai, bet ir visas pasaulis, kadangi to pasekmės yra globalinės. Kinijos išmetamos šiltnamio dujos sudaro beveik 30 proc. viso pasaulio išmetamų dujų, todėl šalis pagrįstai vadinama didžiausia pasaulio teršėja. Ir kol Amerika ir Europa savo emisijas mažina, Kinija – atvirkščiai. Todėl pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie „išsivalymą“.

Požiūris „dabar terškime, išvalysime vėliau“ keičiasi

Pernai komunistų partijos suvažiavime aplinkosauga priskirta prie pagrindinių partijos prioritetų, o tokioje šalyje kaip Kinija tai jau šį tą reiškia. Birželį vyriausybė paskelbė apie priemones, kurios turėtų padėti kovoti su tarša. Kalbama apie tai, kad Kinija priėjo tam tikrą lūžio tašką, kai pradedama suvokti ekonomikos augimo kainą aplinkai.

„Manau, kad esame ties lūžio tašku, bet ne dėl to, jog naujieji Kinijos lyderiai yra labai dideli gamtos mylėtojai, o dėl to, kad visuomenė į aplinkos problemas reaguoja jautriau. Demonstracijos, kartais net maištai dėl aplinkosaugos problemų dabar dažni ir, tiesą sakant, manau, jog Komunistų partijos likimas priklauso nuo to, kaip jie su tuo tvarkysis. Tai nebus lengva“, – sako Amerikos universiteto Vašingtone profesorė, knygos „Kinijos aplinkosaugos iššūkiai“ autorė Juditha Shapiro.

Anot jos, Kinijos vyriausybė pastaruoju metu pranešė apie dideles investicijas į energijos efektyvumą, žaliųjų technologijų tyrimus ir pan., tačiau taršos lygis yra toks didelis, kad ne taip paprasta „išsivalyti“. „Kinijoje yra toks posakis – „dabar terškime, išvalysime vėliau“ – tačiau, deja, dažnai slenkstis peržengiamas ir lieka tik rudi, toksinėmis atliekomi užteršti laukai, kuriuos ne taip paprasta išvalyti, net ir daug investuojant“, – teigia J. Shapiro.

Šalyje yra „vėžio miestelių“

Šių metų sausį Pekine tvyrojo rekordinis smogas. Žiniasklaida vaizdingai rašė, kad kelias savaites oras Pekine buvo blogesnis nei oro uosto rūkomajame.

Kai kurie miesto gyventojai savo išmaniuosiuose telefonuose turi programėlę, kuri rodo oro kokybės indeksą. Sausio mėnesį kietųjų dalelių koncentracija ore nuolat viršijo 500  mikrogramų kubiniame metre, kai kur programėlė galėjo rodyti ir 700. Pasaulinė sveikatos organizacija skelbia, kad kai kiekis viršija 100 tai yra kenksminga, o 300 – pavojinga žmogaus sveikatai. Smogo priežastis – daugiau nei 200 mieste esančių anglimi kūrenamų elektrinių. Būtent anglis yra pagrindinis Kinijos energijos šaltinis. Be to, miesto gatvėmis juda apie 5 mln. automobilių.

Mokslininkai neseniai nustatė, kad oro tarša ir žmogaus gyvenimo trukmė yra tiesiogiai susiję. Skaičiuojama, kad Kinijos priklausomybė nuo anglies gyvenimo trukmę gali sumažinti ir penkeriais metais.

Didelė tarša grėsminga ne tik miestams. Fabrikai iš perpildytų miestų keliasi į kaimiškas vietoves. To pasekmės – maždaug penktadalis Kinijos dirbamos žemės užterštas sunkiaisiais metalais, tokiais kaip kadmis, kuris pažeidžia inkstus ir kaulus. Fabrikai statomi prie ūkių, todėl ūkininkai augina produktus, kurių patys nedrįsta valgyti. Aplinkos apsaugos ministerija pripažino, kad šalyje yra vadinamųjų „vėžio miestelių“, kuriuose neįprastai didelis vėžinių susirgimų skaičius.

Tačiau esą didžiausia šalies problema – vanduo. Šiauriniai Kinijos regionai yra sausi, o trečdalyje čia tekančios Geltonosios upės vanduo pernelyg užterštas, kad būtų naudojamas žemės ūkyje. Tuo metu miestuose tik pusė viso vandens yra tinkamas vartoti.

Kinijos tarša – grėsmė visam pasauliui?

Kinijos vyriausybė teigia, kad pasaulis šalį – kaip didžiausią teršėją – kaltina nepagrįstai. Oficialioji Kinijos valdžia aiškina, kad sparčiai auganti šalis iš inercijos seka Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ar Japonijos anksčiau praeitu keliu, tuo pačiu minėtuoju „dabar terškime, išvalysime vėliau“. Esą šis kelias yra neišvengiamas. Tačiau Ailun Yang iš Pasaulio išteklių instituto sako, kad milžiniška Kinija šiuo keliu eiti nebegali, nes tai jau pernelyg didelė grėsmė pasauliui.

„Kinijos laukia didžiuliai iššūkiai, nes šalies ekonomikos mašina greitai juda ir negali būti lengvai pristabdyta. Kinija turės rasti būdą, kaip spręsti šias problemas, jei ji nori toliau vystyti savo ekonomiką ir kartu išlaikyti socialinį stabilumą. Beveik visos pramonės valstybės praėjo kelią, kuris dar žinomas kaip „dabar terškime, išvalysime vėliau“. Manau, jog akivaizdu, jog Kinija negali sau leisti tokios prabangos eiti šiuo keliu. Ji turi plėtoti savo ekonomiką daug atsakingiau ir tai didžiulė užduotis šaliai“, – teigia A. Yang.

J. Shapiro sutinka, kad į problemą žvelgiant plačiau ir giliau, vien Kinijos kaltinti negalima, kadangi ji gamina visam pasauliui, taigi ir už pasekmes atsakingas visas pasaulis. „Milžinišką Kinijos augimą lemia tai, jog šalis yra viso pasaulio gamybos centras. Šiuo požiūriu, mes primetame taršą ir tos gamybos kainą Kinijai. Tačiau, kaip sakoma, kai rodai į kažką pirštu, iš tikrųjų daugybė pirštų nukrypsta atgal į tave“, – sako J. Shapiro. Ji atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, JAV yra labai daug pigių prekių, bet jos tokios tampa, nes brangiai sumoka jas gaminantys.

Taršą tikisi sumažint 25 proc.             

Šių metų birželį Kinijos vyriausybė paskelbė planą, kaip iki 2017 metų sumažinti oro taršą. Tikimasi tai padaryti 25 proc. Ketinama didinti pramonės kontrolę, naikinti pasenusias technologijas, skatinti gamtinių dujų naudojimą, gerinti automobilių kuro kokybę, apskritai iš apyvartos šalinti senus automobilius. Taip pat lengvinti procedūrą, pagal kurią baudžiami teršėjai.

Nors Kinijos visuomenei vis dar svarbesnės tokios problemos kaip turtinė nelygybė, aukštos nekilnojamojo turto kainos, maisto trūkumas ir korupcija, visuomenė vis labiau bruzda dėl aplinkosaugos klausimų. A. Yang iš Pasaulio išteklių instituto pastebi, kad tarša kelia grėsmę ir socialiniam stabilumui. „Kai užteršiamos upės kaimo vietovėse ar miestuose žmonės kenčia nuo didžiulio smogo ir neturi gaivaus oro, aišku, kad jie tampa nepatenkinti ir ima spausti vyriausybę, kad ji spręstų šias problemas. Manau, tai labai didelis iššūkis vyriausybei“, – pabrėžia A. Yang.

Paklausta, ar aplinkosaugos problemos dabar yra didžiausias iššūkis Kinijos komunistų partijai, J. Shapiro teigia, kad anksčiau žmonės aplinkosaugos klausimus laikydavo antraeiliais, svarbesni buvo žmogaus teisių, turtinės nelygybės, urbanizacijos klausimai. Tačiau aplinkosaugos problemos tapo tokios didelės ir svarbios žmonių galvose, kad jokie kiti klausimai negali būti sprendžiami, jei nebus sprendžiamos aplinkosaugos problemos.

„Taigi taip, aš sutinku, kad tai yra pats didžiausias iššūkis dabartinei vyriausybei. Nors, žinote, turime skirtingas vertybes. Kai kurie gali sakyti, kad vieno vaiko politika yra baisus žmogaus teisių pažeidimas, ar religijos laisvė, Tibeto problema, mažumų teisės, tačiau aplinkosaugos klausimai ypač paveikė tautą. Taip, kad turtingi žmonės iškelia savo šeimas į kitas šalis, užsieniečiai, kuriems Pekinas visad buvo patrauklus miestas, dabar jį palieka“, – pasakoja J. Shapiro. Taip esą yra todėl, kad žmonės supranta – gyvenimas Kinijoje iš jų gali atimti keletą gyvenimo metų, ir jie nenori tuo rizikuoti.

Kinijos vyriausybė gali žinoti daugiau

Panašu, kad tiek visuomenės, tiek valdžios sąmoningumas auga, tačiau kovodama su aplinkos tarša, Kinija susidurs su įvairiais trukdžiais. Visų pirma – gremėzdiška biurokratija. Vietos valdininkai čia turi daug galių. Jei jiems tam tikri įstatymai nepatinka, jie gali sau leisti tai ignoruoti.

Pagrindinis kriterijus, pagal kurį valdininkai yra aukštinami, išlieka ekonomikos augimas. Kinija bijo sulėtėjimo. Savo inauguracinėje kalboje naujasis premjeras Li Kequiangas teigė, kad nėra gerai klestėti, kai gamta kenčia, tačiau lygiai taip pat blogai gyventi skurde, kad ir tarp skaidrių vandenų ir žaliuojančių kalnų.

Kinijoje stinga skaidrumo. Vyriausybė nėra linkusi pateikti informacijos apie aplinkos būklę. Tai verčia būgštauti, kad Vyriausybė galbūt žino ir daugiau, nei skelbiama viešojoje erdvėje.Taip pat trūksta pasitikėjimo šalies piliečiais. Įvairios Kinijoje veikiančios aplinkosaugos grupės patiria didžiulį spaudimą ir joms veikti yra sudėtinga.

Turi pradėti atsakingą ekonominę plėtrą

Kartais sakoma, kad kaip toliau žengs Kinija, taip žengs ir visas pasaulis. Iš Kinijos tikimasi, kad ji pasimokys iš kitų šalių klaidų ir parodys pavyzdį, kaip mažinti aplinkos taršą, nes galimybių ji turi.

Knygos „Kinijos aplinkosaugos iššūkiai“ autorė J. Shapiro sako, kad investicijos į žaliąsias technologijas, tyrimus ir plėtrą rodo, jog Kinijos lyderiai tikisi rasti abipusės naudos sprendimą, kuris leistų ekonomikai toliau augti be tokių didelių neigiamų pasekmių.

„Tikiu, kad tai įmanoma, tačiau tam mes visi turime persiorientuoti nuo savo vartotojiško gyvenimo būdo, kai daiktai yra pagaminami, panaudojami ir išmetami, net jei nebėra, kur jų išmesti, prie tokio, kai daiktai kuriami ilgalaikiam ir pakartotiniam naudojimui. Nežinau, ar Kinijai tai pasiseks. Aš tikiuosi. Ji gali parodyti pasauliui pavyzdį, iš kurio bus galima pasimokyti“, – teigia J. Shapiro.

Tuo metu A. Yang iš Pasaulio išteklių instituto mano, kad Kinija jau įrodė esanti pajėgi vystyti naują, švarią energetiką ir technologijas – šalyje sparčiai vystosi su aplinkosauga susijęs verslas. Taigi galimybių yra, tikina ji. 

„Tai ne tik Kinijos, bet viso pasaulio problema. Jei Kinijai pasiseks pradėti naują atsakingą plėtrą, ji bus labai geras pavyzdys visam likusiam besivystančiam pasauliui, tačiau, žinoma, mes taip pat turime suprasti, kad jei Kinijai nepavyks, neišvengsime vienos didžiausių aplinkosaugos nelaimių pasaulyje“, – įspėja  A. Yang.