Kokteilis

Atostogos rudenį

Česka atostogauja. Tikino, kad rinks kaštonus. Tik kur dės? Juk lietuviški kaštonai tinka tik bobutėms gąsdinti. Geriausia juos išdžiovinti ir mesti į krosnį, o dar geriau – į židinį. Netrukus taip driokstelės, kad valerijonų bus maža.

Kitokios naudos iš mūsiškių kaštonų nėra. Visi tie skanėstai, apie kuriuos pirmadienį rašė Česka, pagaminti iš pietietiškų, o juos paprastai vadina ne kaštonais, o kaštainiais. Jie yra panašios formos, tik užsmailintomis uodegytėmis ir valgomi jau tada, kai krenta nuo medžių.

Kartais kaštainiai parduodami ir mūsų parduotuvėse, bet tai tikrai nėra labai pigus skanėstas. Tad pasakos apie sriubą iš kaštonų ir yra viso labo pasakos.

Žiedai – vyriški ir moteriški

Valgomasis kaštainis yra bukinių šeimos lapuočių medžių rūšis. Natūraliai paplitusi Pietryčių Europoje ir Mažojoje Azijoje, tačiau dabar įveista daugelyje šiltesnio klimato Europos šalių.

Tai didelis, lapus metantis medis. Jo aukštis 20–25, rečiau 35 metrų, kamienas iki 2 metrų, nors senų medžių kamienas gali siekti iki 6 metrų skersmens. Lapai pailgi 16–28 centimetrų ilgio, 5–9 centimetrų pločio, dantytais kraštais. Žiedai susitelkę 10–20 centimetrų ilgio viršun nukreiptuose žirginiuose. Viršutinėje jų dalyje yra vyriški žiedai, apatinėje – moteriški. Žydi birželio–liepos mėnesiais. Rudenį subrandina spygliuotą netikrąjį vaisių, kurio viduje būna 3–7 kaštoninės spalvos sėklos (riešutai).

Maitina korsikiečius

Kaštainio riešutai yra valgomi, nuo seno naudojami kulinarijoje. Jie yra labai maistingi ir kai kur sudaro didelę vietos gyventojų raciono dalį (pvz., Korsikoje). Iš kaštainio riešutų malami miltai, kepti riešutai vartojami kaip užkandis, dedami į konditerijos gaminius, virti naudojami garnyrui. Mediena tvirta, bet laikui bėgant riečiasi ir skyla.

Tiek to su tais kaštonais ir kaštainiais, Česka visai ne kaštonus, o giles rinkti susiruošė.

Plakatuose – tik gražuoliai

Miela malonu žiūrėti, kokie žmonės ketina Seime dirbti. Iš plakatų į mus žvelgia jauni, dailūs penkiasdešimtmečiai ir šešiasdešimtmečiai, dantukai – lygūs ir balti, šypsosi, bet nė vienos raukšlelės ant veido. Tokie malonūs žvilgsniai, tiek juose rūpesčio kiekvienu iš mūsų. Išsirinksiu patį gražiausią ir už jį balsuosiu. Juk pažadai visų vienodi, juo labiau kad nė vienas jų nevykdo.