Menininkas implantavo ausį į savo ranką – ir ji gali girdėti

Projektas, pavadintas „Ear on Arm“, buvo kuriamas daugiau nei dešimt metų. Jo tikslas – ištirti žmogaus kūno galimybes technologijų amžiuje ir praplėsti suvokimo ribas.

2007 metais šis eksperimentas sukėlė didelį ažiotažą ne tik žiniasklaidoje, bet ir mokslo bendruomenėje. Menininkas tapo vienu pirmųjų žmonių, kuriam buvo sukurta ir implantuota papildoma ausis rankoje.

Kipre gimęs Stelarcas nuo 1970-ųjų dirba biomeno srityje – mene, jungiančiame biologiją, technologijas ir dizainą. Ankstesni jo darbai apima robotinę trečiąją ranką, nuotoliniu būdu valdomą egzoskeletą ir net miniatiūrinę „skulptūrą skrandžiui“, kurią galima nuryti, kad būtų fiksuojami vaizdai iš kūno vidaus.

2016 metais interviu leidiniui „Perth Now“ menininkas paaiškino, kad jį įkvėpė noras pakeisti žmogaus suvokimo sampratą.

„Supratau, kad mes suvokiame tik ribotą elektromagnetinio spektro dalį – optinį diapazoną“, – sakė jis. „Šikšnosparniai ir delfinai orientuojasi ultragarsu, gyvatės suvokia infraraudonąją spinduliuotę. Pagalvojau, kad jei pakeisčiau savo kūno architektūrą, galėčiau pakeisti ir savo pasaulio suvokimą.“

Projektui įgyvendinti menininkas pasitelkė trijų plastikos chirurgų komandą. Darbas truko apie 12 metų ir apėmė kelis sudėtingus etapus.

Pirmiausia buvo sukurtas ausies modelis, vėliau – sumažinta jos kopija, naudojant gyvas menininko ląsteles. Po to chirurgai suformavo viso dydžio ausį ant jo rankos, naudodami implantą ir organizmo audinius.

Vėliau į konstrukciją buvo integruotas miniatiūrinis mikrofonas, leidžiantis perduoti garsą. Menininkas galėjo girdėti savo balsą per belaidį siųstuvą.

Tačiau dėl infekcijos teko pašalinti dalį elektronikos. Stelarcas planuoja pakartotinę operaciją, kad integruotų naują mikrofoną ir užtikrintų pilnavertį prisijungimą prie interneto.

„Pavyzdžiui, kažkas Venecijoje galėtų girdėti tai, ką girdi mano ausis Melburne“, – pažymėjo jis projekte „Ear on Arm“. „Šis projektas skirtas kūno struktūros perkūrimui ir jos pritaikymui naujoms funkcijoms. Tai atspindi norą dekonstruoti mūsų evoliucinę architektūrą ir integruoti mikrominiatiūrinę elektroniką į kūną.“

Menininkas taip pat eksperimentuoja su idėja naudoti šią „ausį“ kaip savotišką „Bluetooth“ įrenginį, perduodantį garsą per burnos ertmę.

„Jei man paskambintumėte į mobilųjį telefoną, galėčiau su jumis kalbėti per ausį, bet girdėčiau jūsų balsą „viduje“ savo galvos“, – aiškino jis. „Jei laikyčiau burną uždarytą, garsą girdėčiau tik aš. Jei atverčiau burną, kiti galėtų girdėti garsą taip, lyg jis sklistų iš mano kūno vidaus.“