Už savo šlovę jūrų piratai turi būti dėkingi ne tik dėl pagražintų pasakojimų apie jų drąsius žygius, bet ir dėl gandų apie jų paslėptus didžiulius lobius.

Pelningas verslas

Piratų klestėjimo laikais, XVI-XVIII amžiais, jūromis buvo pervežama daug tauriųjų metalų, brangakmenių ir kitokių ne mažiau vertingų užjūrio prekių. Brangiomis prekėmis pakrautų laivų užpuldinėjimas tuomet buvo pelningas verslas. Kai kuriems piratų vadeivoms pavyko sukaupti didelius turtus. Nenuostabu, kad ilgainiui pasklido legendos apie didžiulius lobius, kuriuos piratai neva paslėpė negyvenamose salose ir kitose atokiose vietose.

Iš kartos į kartą perduodami pasakojimai apaugdavo keisčiausiomis smulkmenomis, pagimdydavo naujas fantastines istorijas. Kaip ir reikėjo tikėtis, tokios legendos dažniausiai būdavo žmonių vaizduotės vaisius. Ir tik kai kurios iš jų turėjo realų pagrindą.

Paslapties neišdavė

Vienas iš piratų lobių, patvirtintų dokumentais, yra kapitono Viljamo Kido (1645-1701) kažkur paslėptos brangenybės. Kuo šis jūrininkas buvo iš tiesų, neaišku iki šiol. Vieni jį laikė drąsiu plėšiku, kiti – nešvarių politinių žaidimų ir prekybinių machinacijų auka. Tačiau visi sutaria dėl vieno: kapitonas V.Kidas turėjo brangenybių ir laikė jas kažkur paslėpęs.

Daugybė nuotykių ieškotojų jau kelis šimtmečius bando įspėti pomirtinę Kido paslaptį ir rasti tą vietą, kur piratų kapitonas buvo paslėpęs legendinius lobius. Apie jų egzistavimą mažai kas abejoja. Juk dar prieš įvykdant jam mirties bausmę, V.Kidas kreipėsi į Bendruomenės rūmus, prašydamas jo pasigailėti už nurodymą kur paslėpti jo lobiai.

Laiške teisiamasis pranešė, kad plėšikaudamas įvairiose vietose jis paslėpė aukso, sidabro ir brangakmenių, kurių vertė didesnė negu 100 tūkstančių svarų sterlingų. Siūlydamas šiuos lobius vyriausybei kaip atlyginimą už pasigailėjimą, V.Kidas prašė skirti jam laivą. Plaukdamas šiuo laivu kaip belaisvis, jis nurodytų kur ieškoti lobio.

V.Kido prašymas buvo atmestas. Gal juo netikėjo, o gal bijojo, kad kelionės metu jį gali išvaduoti buvę kapitono bendrai piratai. Britanijos karūnos naudai buvo konfiskuotas tik V.Kido turtas, o taip pat depozitai, kuriuos jis buvo padaręs įvairių asmenų vardu prieš patekdamas į kalėjimą. Konfiskuotų daiktų sąrašas, surašytas ant pageltusio pergamento, iki šiol saugomas valstybiniame Didžiosios Britanijos archyve.

Ką paslėpė Morganas?

Henris Morganas (1635-1688) laikomas vienu iš sėkmingiausių piratų per visą jūreivystės istoriją. Plėšikaudamas jūrose, jis susikrovė nemažą turtą, nusipirko cukrašvendrių plantacijas, tapo Jamaikos vicegubernatoriumi. Apie jį iki šiol sklando legendos.

Pati žinomiausia legenda – tai pasakojimai apie didžiulį lobį, kurį jis esą užkasęs Panamos sąsmaukoje. Po piratų reido Karibų jūros regione, H.Morganas vienoje saloje surengė prisiplėštų gėrybių dalybas. Kol jo bendrininkai, susėdę prie romo statinių linksminosi, H.Morganas pasiglemžė didžiąją dalį grobio ir dingo. Spėliojama, kad kelių milijonų dolerių vertės lobis buvo užkastas atokioje Panamos pakrantėje.

Pasak kitos legendos, H.Morganas savo lobį paslėpė Kokosų saloje. Tai pati didžiausia negyvenama sala Ramiajame vandenyne. Tiksli čia paslėpto lobio vertė nežinoma, tačiau susumavus visas brangenybes, kurios minimos H.Morgano amžininkų, jų kaina siektų jau milijardus dolerių. Beje, ši legenda labai sena, gimusi H.Morganui dar gyvam esant.

Kokosų salą lobių ieškotojai pradėjo naršyti vos mirus H.Morganui ir pasklidus gandui apie gal būt čia paslėptus jo turtus. Vien tik nuo XIX amžiaus vidurio iki mūsų dienų saloje apsilankė daugiau kaip 300 lobių ieškotojų ekspedicijų. Deja, nei vienos jų nelydėjo sėkmė.

Grobis viršijo lūkesčius

Lobių ieškotojams vis neduoda ramybės ir garsaus prancūzų pirato Oliverio Levassero (1688-1730), praminto „Maitvanagiu“, palikimas. Ne tik legendomis tikintys nuotykių ieškotojai, bet ir rimti istorikai mano, kad šis žiaurus jūrų plėšikas yra paslėpęs vieną didžiausių lobių piratų istorijoje.

1721 metų balandžio 13 dieną O.Levassero vadovaujamas piratų laivas „Cassandra“ Indijos vandenyne sutiko stipriai audros apgadintą portugalų laivą „Virgem do Cabo“. Grobis viršijo visus piratų lūkesčius.

Iš Portugalijos kolonijų grįžtantis laivas buvo tikras lobis. Piratai jame rado dešimtis dėžių pilnas auksinių ginėjų, deimantų, perlų, šilko, meno ir religinės paskirties dirbinių. Tarp jų ir Liepsnojantį Goa kryžių, pagamintą iš gryno aukso ir inkrustuotą deimantais, rubinais bei smaragdais. Jis buvo toks sunkus, kad prireikė trijų vyrų, kurie jį perkeltų į piratų laivą.

Šį kartą piratų grobis buvo toks didžiulis ir vertingas, kad jie jau nebesivargino, kaip paprastai, apiplėšti laivo įgulą ir keleivius. O.Levasseras savo dalį, kuri buvo žymiai didesnė už eilinių įgulos narių, ir didžiulį auksinį kryžių kažkur paslėpė.

1730 metais po nesėkmingo piratams jūrų mūšio, O.Levasseras buvo paimtas į nelaisvę. Teismas buvo trumpas ir O.Levasserą nuteisė pakarti. Pasak legendos, prieš įvykdant mirties nuosprendį, buvęs piratų vadas sviedė į minią popieriaus lapelį su kriptogramos ženklais. „Galite pasiimti mano lobius, jei sugebėsite perskaityti tai, kas čia parašyta“ – šūktelėjo miniai piratų vadeiva vedamas ant ešafoto. Kol kas niekas šios kriptogramos neiššifravo.

Juodabarzdžio lobiai

XVIII amžiuje garsėjęs anglų piratas Edvardas Tečas (1680-1718), geriau žinomas Juodabarzdžio pravarde, veikė Karibų jūros regione.

Apie jo vaikystę ir jaunystę beveik nieko nežinoma, išskyrus tai, kad vos sulaukęs 12 metų tapo karinio laivo junga. 1713 metais jis prisijungė prie pirato Benjamino Hornigoldo komandos. Netrukus E.Tečas tapo užgrobto laivo, kurį pavadino „Queen Anne Revenge“ („Karalienės Anos kerštas“), kapitonu.

E.Tečo, kaip pirato Juodabarzdžio, karjera truko neilgai, tik keletą metų, tačiau dėl savo grėsmingos išvaizdos ir sėkmingų „žygių“ jis tapo žinomiausiu XVIII amžiaus piratu. Plaukiodamas išilgai Mažųjų Antilų salų, E.Tečas užpuldinėjo ir apiplėšinėjo visus jo kelyje pasitaikiusius prekybos laivus ir sukaupė nemažą turtą.

1718 metų spalio 22 dieną, anglų kariniam laivui užklupus piratų galerą, E.Tečas žuvo abordažiniame mūšyje. Po jo mirties ilgą laiką tarp piratų sklandė gandai, kad Juodabarzdis savo lobį užkasė vienoje iš Virginijos salų. Dar ir šiandien į jas plūsta ne tik poilsiautojai, bet ir lobių ieškotojai.

Piratų lobių masalas

Legendos apie piratų lobius gyvuoja iki šių dienų. Būriai avantiūristų kasmet leidžiasi į jų paieškas. Kaip skelbia istorikai ir archeologai, iki šiol surasta tik 5-7 procentai lobių, kuriuos kažkada paslėpė „sėkmės džentelmenai“.

Pagal vieno amerikiečio bankininko, tyrinėjusio senus dokumentus, paskaičiavimą piratų paslėptų brangenybių vertė lygi keliems milijardams dolerių. Tokios žinios skatina avantiūristus ir paprasčiausius nuotykių ieškotojus keliauti legendinių piratų veiklos pėdsakais ir tikėtis, kad jiems nusišypsos laimė atrasti paslėptus lobius.