„Agnijos magija“: praverti duris į Jurgos Ivanauskaitės pasaulį

Tai – kelionė tarp realybės ir fantazijos, patirčių ir sapnų. Čia pasakojimo ašimi tampa žmogaus dvasinės paieškos, kiekvienam skirtingos, tačiau visiems trunkančios visą gyvenimą. Spektaklio premjera – jau šiandien.

Subrandintas virsmas

Režisierius Naubertas Jasinskas su J. Ivanauskaite prasilenkė: 2007-aisiais, kai nutrūko šios savitos rašytojos, dailininkės gyvenimo siūlas, jis tebebuvo vaikas. Negyveno tuo metu, kai formavosi J. Ivanauskaitės asmenybė, neturėjo galimybės pažinti jos kaip ryškios, stiprų balsą ir įtaką turinčios ne tik menininkų bendruomenės, bet ir visuomenės atstovės. Tačiau tai kūrėjui netrukdo suprasti J. Ivanauskaitės ieškojimų, aprašytų romane „Agnijos magija“.

Šis romanas N. Jasinsko dėmesį patraukė dėl kelių skirtingų priežasčių. „Pirmiausia todėl, kad iki tol nebuvau girdėjęs apie jį – tai turbūt mažiausiai žinomas J. Ivanauskaitės kūrinys. Tačiau jis labai aiškiai byloja apie vieną esminių pačios autorės vidinių lūžių, vidinės transformacijos momentų, – sako režisierius. – Žinoma, tai nėra autobiografija, tačiau moteriški personažai dažnai tampa tarsi alter ego. Ji pati išvyksta į Vakarus ir supranta, kad pažadėtasis vakarietiškas vartojimas nėra atsakymas ilgus metus geležinės uždangos slopintus poreikius. Tada atsakymų paieškos veda į Rytus".

Rytai J. Ivanauskaitę traukė nuo vaikystės – ji vartydavo geografijos atlasus, žiūrėdavo į Tibeto kalnus, į keistai apsirengusius žmones, kurie atrodė visiškai nutolę nuo kasdienybės. Vėliau J. Ivanauskaitė tapo viena aktyviausių Tibeto laisvės judėjimo dalyvių Lietuvoje – dalyvavo protestuose prieš Kinijos politikų vizitus Vilniuje. „Tai buvo labai svarbus jos politinis ir socialinis angažuotumas, apie kurį išlikę nemažai medžiagos tiek jos kūryboje, tiek archyvuose. Galbūt visa tai atrodo tarsi flirtas su Rytais, tačiau kartu – ir labai tikras vidinis poreikis keistis“, – sako N. Jasinskas.

Šis apsisprendimas išvykti į Rytus ir slypi „Agnijos magijoje“: „bandymas save permąstyti visiškai kitame kontekste, kitoje geografijoje, kultūroje, religijoje ir kalboje. Taigi, mūsų herojė Agnija atsiduria labai kritiniame gyvenimo taške – išgyvena trisdešimtmečio krizę. Tai kartu ir 9-ojo dešimtmečio pabaiga, 10-ojo pradžia.“

N. Jasinskas viliasi spektakliu papasakosiąs jaunos moters istoriją, kad žiūrovai galėtų išvysti universalią situaciją ir rastų įkvėpimą „pamatyti savo pačių atspindį, kokį nors konkretų gyvenimo momentą, kuriame užstrigo. Ir galbūt pamatyti, kaip tas užstrigimas gali būti pajudinamas.“

Simbolis: scenografijos pagrindu tapo tibetiečių mandalos ir A.J. Greimo semiotikos kvadrato, Rytų ir Vakarų pasaulėžiūrų jungtis. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Keli veidai

Scenoje žiūrovas pamatys vaidybines scenas su magijos elementais, kurias įkūnys aktoriai.

Agniją vaidina Alvydė Pikturnaitė, jos augintinį Tigrą (katę) – Martyna Gedvilaitė, būrėją – Jūratė Onaitytė, Robertas Petraitis įkūnija kelis skirtingus vyrų paveikslus.

„Su J. Onaityte, A. Pikturnaite, M. Gedvilaite ir R. Petraičiu susitikome dar žiemą. Tada papasakojau jiems savo pirminę impresiją. Dar nežinojau, kaip tiksliai viskas atrodys, koks bus spektaklis. Galvojau apie kelias knygas, skirtingas kryptis. Paprašiau visų perskaityti po vieną knygą. Galiausiai visi perskaitė po kelias", – spektaklio kūrybinį procesą atskleidė režisierius.

Kūrybinis tandemas daug kalbėjosi, diskutavo, ieškojo. „Man labai svarbu, kad aktoriai žinotų ne tik savo, bet ir kitų veikėjų trajektorijas, minčių eigą, vidinius peizažus. Esu tikras, kad būtent tai yra gražiausia kūrybinio proceso dalis. Žinoma, rezultatas svarbus, tačiau man svarbiausias pats procesas. Puikus rezultatas gimsta tik iš gero proceso“, – pabrėžia N. Jasinskas.

Radijas: jungtis ir simbolis

Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė sako su režisieriumi kalbėjusi ne tik konkrečiai apie „Agnijos magiją“, bet ir plačiau – apie J. Ivanauskaitės kūrybą ir gyvenimą.

„Jurgos kūryboje galima išskirti tris etapus: iki Tibeto, Tibeto laikotarpį ir posttibetinę kūrybą. Šie J. Ivanauskaitės asmenybės poliariškumai labai ryškiai atsiskleidžia ir garsiniame spektaklio pasaulyje. Man buvo įdomu, ko pati Jurga klausydavosi. Tiek monografijose, tiek jos pačios knygose dažnai labai aiškiai parašyta, kas skamba, ko ji klausosi, kas jai rezonuoja. Ji mokėjo labai jautriai rašyti apie garsą ir muziką, todėl man tai tapo gausiu įkvėpimo šaltiniu", – sako kompozitorė.

Spektaklyje naudojamas radijas kaip personažas. „Jis kalbasi su scenoje veikiančiais personažais, padeda kurti garsovaizdį ir atmosferą. Tačiau šis radijas veikia visiškai savarankiškai – atskirai nuo fone skambančios muzikos. Ji nėra realistinė – greičiau tokia, kokią, mano įsivaizdavimu, kurtų pati J. Ivanauskaitė. Gal tai skamba egoistiškai, bet būtent taip ją įsivaizduoju. Juk jos kūriniuose pakėlus ragelį nebūtinai kažkas kalba žmogaus balsu ar kviečia susitikti", – pasakojo kūrėja.

A. Matulevičiūtei buvo svarbūs autorės kuriami garsiniai motyvai, todėl spektaklyje galima išgirsti varlių kvarkimą, varpų aidą. „Vienas sluoksnis yra magiškas, kitas – Tibeto įkvėpti garsai, meditaciniai instrumentai. Tačiau ir jų ieškojau netradiciniame kontekste – naudojau kaip muzikinio audinio dalį. Taip pat yra ir vakarietiškoji Jurga, mėgusi tam tikras muzikos grupes. Spektaklyje turime keletą muzikinių citatų, jau sukurtų kūrinių fragmentų. Ji mėgo gitaros muziką – „The Doors“, taip pat lietuvišką 9–10 dešimtmečių muziką, „The Beatles“, – pasakojo kompozitorė.

Atrodytų, kad J. Ivanauskaitės garsynas buvo labai spalvingas ir net kakofoniškas, tačiau paradoksalu – pati kompozitorė sako labiausiai nemėgstanti kakofonijos. Todėl bandžiusi visa tai sujungti į vientisą visumą. „Tą daro radijas – ji sujungia Tibeto aidus, gamtos garsus, jau egzistuojančią muziką ir mano kurtą muziką. Didžiausias mano, kaip kompozitorės, uždavinys – kad kiekvienoje scenoje neskambėtų vis kita muzika ar skirtingi garsai. Galbūt iš pačios Jurgos kūrinių ateina tas introvertiškas balsas – personažas, kalbantis su savimi. O šalia egzistuoja išorinis pasaulis, su kuriuo bandoma užmegzti ryšį. Radijas tampa tarpine būsena tarp vidaus ir išorės“, – vieną spektaklio kodų aiškino A. Matulevičiūtė.

N. Jasinskas viliasi spektakliu papasakosiąs jaunos moters istoriją, kad žiūrovai galėtų išvysti universalią situaciją ir rastų įkvėpimą.

Judesio galia

Choreografės Gretos Grinevičiūtės koncepcija – judesys šiame spektaklyje atlieka kelias funkcijas. Pirmiausia – padeda giliau atskleisti personažus, suprasti, kas jie tokie, ir, pasitelkus kūno kalbą, juos išreikšti. Kita funkcija – magiška.

„Tose vietose, kur spektaklis įgauna magišką plotmę ir kviečia kartu svajoti, judesys pradeda veikti tarsi burtai, suteikia aplinkai šios spalvos. Spektaklyje veikia žmogiški personažai ir personažas katė. Buvo įdomu per judesį tyrinėti, kur katė gali būti žmogiška, o kur – gyvūniška. Kur šios dvi plotmės sutampa ir ką tai sukuria", – sako G. Grinevičiūtė.

R. Petrauskui šiame spektaklyje tenka ypatinga užduotis – suvaidinti kelis labai skirtingus vyrus. Judesys čia taip pat padeda juos atskirti. „Tačiau pirmiausia vis tiek atsispiriame nuo psichologijos. Personažai pirmiausia išanalizuojami psichologiškai, o tik tada jiems suteikiamos tam tikros judesio kokybės“, – aiškino choreografė.

Ji atkreipė dėmesį į tai, kad žiūrima ne tik į kiekvieno personažo arką – vidinį pasikeitimą, bet ir į bendrą kūrinio dinamiką. „Kartais tai, kas labai tinka personažui, nebūtinai veikia konkrečioje scenoje. Ypač antroje spektaklio dalyje, kur veikėjai panyra į mažiau paaiškinamas, intuicija ir jausmu paremtas būsenas, o logika – tiek judesio, tiek psichologijos – pradeda lūžti. Tuomet ieškome būdų tai išreikšti ne tik balsu ar garsu, bet ir kūnu. Manau, šiame spektaklyje niekas nelieka toks pats. Kaip ir gyvenime – žmonės nuolat keičiasi priklausomai nuo situacijų, santykių, patirčių. Taip keičiasi ir šie personažai“, – pasakojo G. Grinevičiūtė.

Choreografinius pasirinkimus nulėmė ir muzika. „Su kompozitore A. Matulevičiūte dirbame jau seniai, todėl labai gerai pažįstame viena kitos kūrybos principus. Tai, kaip Agnė mąsto apie muziką, man labai artima galvojant apie judesį. Dažnai atrodo, kad muzika jau būna užkoduota mizanscenose, kurias kuriame kartu su režisieriumi N. Jasinsku. Todėl nėra taip, kad judesys prisitaiko prie muzikos ar muzika prie judesio – visa tai tampa vienu gyvu organizmu“, – kūrybos sintezę atskleidė choreografė.

Mandala ir kvadratas

Scenografas Vladas Suncovas spektaklio magiją sako kuręs ne pasitelkdamas tiesioginius simbolius, bet objektus, kurie turi daug skirtingų reikšmių.

„Scenografiją kūrėme kartu su N. Jasinsku, atsispirdami nuo mandalos principo ir Algirdo Juliaus Greimo semiotinio kvadrato. Mandaloje labai svarbus objektų pozicionavimas – kas atsiduria išoriniame, vidiniame ar centriniame rate. Panašiai ir semiotiniame kvadrate svarbūs priešingi kampai ir jų santykiai. Todėl kūrėme savotišką mandalos ir semiotinio kvadrato junginį. Dalis scenos suksis, tarsi atsiras žaidimo principas. Tai gana struktūralistinė, simbolistinė scenografija, kurioje kiekvieno objekto vieta turi reikšmę santykyje su kitais objektais. Ugnis santykiauja su vandeniu, minkštumas – su kietumu, matiškumas – su blizgesiu. Ir visi elementai tarpusavyje kuria prasmes", – aiškino V. Suncovas.

Dailininkas sako daug laiko praleidęs tyrinėdamas J. Ivanauskaitės namų interjerą, tapybą, drabužių spalvas. Pamažu išryškėjo rudeniškas koloritas – ne pavasario ar vasaros, o būtent rudens spalvos.

„J. Ivanauskaitės namų interjeras padiktavo ir rekvizito gausą. Ji iš kelionių parsiveždavo daug įvairių objektų, suvenyrų, fotografijų. Šie daiktai tampa tarsi mažais portalais į jos keliones, knygas ir pasaulius – tiek fizinius, tiek vidinius. Norėjosi, kad scenoje tokių objektų būtų daug. Kad jie veiktų kaip savotiški portalai. Magiją bandžiau kurti ne pasitelkdamas tiesioginius simbolius, bet objektus, kurie galėtų turėti daug skirtingų reikšmių. Pavyzdžiui, yra objektas, kuris spektaklio metu transformuojasi. Jis gali priminti laužą, kalną, kaklo papuošalą, vėduoklę ar net šikšnosparnio sparnus. Tokiu būdu atsiranda magijos jausmas – kaip vasarą gulint pievoje ir žiūrint į debesis, kuriuose gali įžvelgti viską. Man tai ir yra magija", – V. Suncovas sako buvęs įkvėptas J. Ivanauskaitės kūrybos objektuose matyti daugiau nei jų tiesioginę paskirtį.

Šią magiją žiūrovai ne tik išvys, bet ir patirs: spektaklis pristatomas Rūtos salėje, fizinis atstumas tarp scenos ir auditorijos beveik neegzistuoja. „Atsiranda labai intymus santykis tarp žiūrovo ir erdvės. Žiūrovas tarsi tampa svečiu šiame pasaulyje“, – sako V. Suncovas.