Paroda veikia po atviru dangumi – Kuzmos gatvėje ir erdvėje priešais Vytauto bažnyčią. Čia architektūra, menas ir miestas susijungia į vieną patirtį, o pati akademija atsiskleidžia kaip gyva laboratorija, kurioje susitinka skirtingos kartos, patirtys ir kūrybos formos. „Žmonės tikrai nežino, kur ir kaip tos idėjos gyvena. Jos gyvena universitetinėje aplinkoje, tarp profesionalų, kurie kurdami atiduoda save ir ateina į akademiją kaip meistrai“, – sakė parodos iniciatorius, VDA KF dekanas prof. Jonas Audėjaitis.
Pasak jo, kūryba ir studijos akademijoje, veikdamos kartu, tampa miesto formavimo ašimi. Ši sąsaja parodoje perteikiama labai aiškiai – per dvi viena kitą papildančias ekspozicijos puses. „Mes sąmoningai sukonstravome ekspoziciją taip, kad viena pusė rodytų architektų, profesionalų darbus, o kita – studentų gyvenimą, jų kūrybos procesą. Tie stendai yra dvipusiai – vienoje pusėje architektų kūriniai, kitoje – studentiško gyvenimo vaizdai. Norime parodyti, kad tai yra neatsiejama“, – aiškino prof. J. Audėjaitis.
Tą pačią mintį sustiprina ir vizualinis sprendimas. „Mes pasirinkome vieną dalį nespalvotą – tarsi įėjimą į profesionalumo sluoksnį, o kitą – spalvotą, kur matosi, kas iš to gimsta, kaip gyvena studentai, kaip jie juda, kur dalyvauja“, – sakė parodos kuratorius, architektas doc. Rimantas Giedraitis.
Jo teigimu, parodos perkėlimas į miesto erdvę leidžia pasiekti visai kitą žiūrovą. „Parodos pasiekia praeivį, kuris galbūt niekada nenueitų į galeriją. Man atrodo, kad labai gera mintis kurti tokią lauko galeriją. Ir kam, jeigu ne VDA, tokius dalykus siūlyti?“ – sakė jis.
Parodoje pristatomi ir konkretūs pavyzdžiai, rodantys akademijos indėlį į miesto veidą. „Rodome kelis ryškiausius statinius, prie kurių prisidėjo mūsų fakulteto dėstytojai. Kartais net nesusimąstome, kad tai, ką kasdien matome, yra sukurta žmonių, kurie yra čia pat, tarp mūsų“, – teigė R. Giedraitis.
Svarbi parodos dalis – profesoriaus P. Griušio architektūrinė tapyba, eksponuojama priešais Vytauto bažnyčią. Pats menininkas pripažįsta, kad toks kūrinių grįžimas į miestą jam – nauja patirtis. „Tie mano motyvai – tai šiandienos architektūros fragmentai, vaizdai, kurie mane pagauna. Jie gali būti keisti, paradoksalūs, netikėti. Pamatai ir supranti, kad turi juos nupiešti“, – sakė prof. P. Griušys.
Jo teigimu, šiuo atveju svarbus pats procesas – kaip vaizdas keliauja per kūrėją ir vėl grįžta į aplinką. „Išorės poveikis pereina per mane, per studiją, ir vėl grįžta į išorę. Tada jau visai kitas rezultatas. Man pačiam buvo įdomu pamatyti, kaip darbai atrodo tokioje erdvėje“, – teigė menininkas.
Architektūros studentė Margarita Prokopaitė sako, kad tokia paroda leidžia kitaip pamatyti ir studijas, ir patį miestą. „Stipriausia tai, kad darbai veikia ne neutralioje galerijoje, o realiame miesto kontekste – jie tampa dialogo su aplinka dalimi. Atsiranda visai kitas santykis, nes matai dėstytojus ne tik kaip akademikus, bet kaip realiai miestą veikiančius kūrėjus“, – sakė ji.
Pasak studentės, studijose aiškiai jaučiamas praktikos principas. „Dažnai dirbame su konkrečiomis vietomis, jų situacijomis. Svarbus ne tik galutinis projektas, bet ir visas procesas – kaip supranti kontekstą, kaip sprendimai atsiranda iš realių sąlygų“, – teigė M. Prokopaitė. Ji priduria, kad paroda keičia ir santykį su aplinka, atskleidžia, kad miestas yra daug atviresnis, nei kartais atrodo.
Paroda „Akademija miestui“ veiks iki gegužės 15 d., kviesdama ne tik pamatyti kūrinius, bet ir suprasti procesą – kaip gimsta miestas, kurį kasdien patiriame.
Naujausi komentarai