Atgaivintos tūkstantį metų skaičiuojančios vertybės

Konservavimas – tai praktika, kuria siekiama sustabdyti kultūriškai reikšmingų objektų irimą, naudojant moksliniais tyrimais pagrįstas medžiagas ir metodus. Aplinkos veiksniai, tokie kaip temperatūra, drėgmė, šviesa ir tarša, sukelia ilgalaikių pakitimų artefaktams, kurie laikui bėgant gali visiškai sunykti. Konservuotos muziejinės vertybės išlaikomos esamos būklės ir taip užtikrinamas jų ilgaamžiškumas. Tokias vertybes galima ilgai eksponuoti ir išlaikyti ateities tyrimams.

Šiuo metu VDKM rinkiniuose saugoma daugiau nei 80 tūkst. archeologinių muziejinių vertybių. Rinkiniai, kurie pradėti kaupti dar tarpukariu, nuo pat muziejaus atidarymo pradžios, kone kasmet pasipildo naujomis vertybėmis. Muziejininkai nuolat stebi vertybių būklę, rūpinasi tinkamomis jų laikymo sąlygomis, tačiau archeologiniai radiniai patenka į muziejų jau paveikti įvairių aplinkos sąlygų. Dalis jų pristatomi blogos būklės: irimo procesas būna įsibėgėjęs. Šių metų projektu, kuris įgyvendintas finansavus Lietuvos kultūros tarybai, siekta konservuoti dalį svarbių muziejaus rinkiniuose saugomų archeologinių muziejinių vertybių, kurias lankytojai galės išvysti atnaujintoje ekspozicijoje.

Kryželiai iš Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios teritorijos / Organizatorių nuotr.

Projektui buvo atrinkta įvairių skirtingų laikotarpių metalinių dirbinių. Dalis jų atkeliavo iš geležies amžiaus laikų Marvelės, Veršvų ir Kalniškių kapinynų, kuriuose su pertraukomis laidota nuo II iki pat XIII a.

Geležiniai kirviai, ietigaliai, iš geležies ir vario lydinių pagaminti papuošalai, tarp jų – apyrankės, segės ir smeigtukai. Visi šie dirbiniai archeologinių tyrimų metu buvo rasti kaip įkapės – kartu su mirusiuoju laidoti daiktai. Visi jie gali atspindėti tiek mirusiojo identitetą ir statusą, tiek visuomenės socialinę struktūrą ir religines pažiūras.

Geležies amžiaus įkapės daugiausia yra ginklai, papuošalai, darbo įrankiai ir buities daiktai. Ginklai buvo būdingi vyrų kapams, o darbo įrankiai ir papuošalai dažniau lydėdavo moteris. Kapuose kartais pasitaiko ir mirusiajam įdėtų monetų.

Medalikėliai iš Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios teritorijos / Organizatorių nuotr.

Lietuvai priėmus krikštą ir plintant krikščionybei, paprotys dėti minėtas įkapes po truputį nyko. Laidojimo papročiai keitėsi, tą rodo jau istorinius laikus menančios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios teritorijoje rasti ir projekto metu konservuoti dirbiniai. Tai kelios dešimtys krikščioniškų kryželių ir medalikėlių, atspindinčių nebe įkapių tradiciją, o asmeninį tikėjimą ir religinį identitetą.

Visos projekto metu konservuotos muziejinės vertybės yra svarbi paveldo dalis, atskleidžianti praeities žmonių pasaulėžiūros ir papročių dinamiką per daugiau nei 1 tūkst. metų. Jos leidžia aiškiau suvokti, kaip keitėsi tradicijos ir dvasinės praktikos nuo pagonybės laikų iki Lietuvoje įsivyravo katalikybė. Konservuojant muziejines vertybės apsaugomos nuo nykimo.