Šią odos meno šaką pasirinkau tyrinėti neatsitiktinai – su ja susipažinau tik baigusi universitetą. Daugiau ją pažinti teko jau pradėjus dirbti, o galiausiai pamačiau ir kūrinius, kuriuos kuria odininkai. Kaunas žinomas kaip bendruomenių miestas, tad nenuostabu, kad ir odininkai čia  susibūrę, kad puoselėtų savąjį meną. Prie vairo – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus odos meno sekcijos pirmininkė Lolita Grabauskienė. Už jos – dar didesnė bendruomenė, siekianti išsaugoti odos meno stebuklus ir supažindinti su jais visuomenę.

Paroda „Artes corium III“ (kuratorė – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos lektorė Lolita Grabauskienė) rengiama jau trečią kartą Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje – simboliškai, minint šios bibliotekos 100-ąsias metines, ji dedikuota būtent šiai įstaigai. Pirmoji šio ciklo dalis buvo skirta Kauno meno mokyklos įkūrimo 100-mečiui, antroji kvietė žiūrovus pažvelgti, kaip darbuose atsiskleidžia kiekvieno menininko kūrybos braižas ir vidiniai išgyvenimai.

Kamerinėje salytėje kūriniai kalba su žiūrovu ir žaidžia jo emocijomis. Vos tik įžengus, žvilgsnį prikausto L. Grabauskienės darbas „Nakties personifikacija“ (2025) – tarsi bekūnė, griežta dvasia. Jos veidas įsimenamas, o susitikti su ja sapne nesinorėtų. Net trumpam įsižiūrėjus, ima kilti prisiminimų ir asociacijų su japonų animaciniu filmu „Spirited Away“ (liet. „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“, 2001) ir veikėju Beveidžiu. Verdiktas – paliko įspūdį iki šiol.

Liene Eltermane. Žiedas Liepoja. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Pasukus galvą, akys susitinka su spalvingesniais darbais – tai Danutės Gajauskienės „Natanas Išmintingasis“ (2025) ir „Spalvų dėlionė“ (2025). Net jei kam nors kūriniai ir pasirodytų nuobodoki, nereikalaujantys daug mąstymo apie pasaulio negandas, man jie pasirodė jaukūs, turintys žavesio ir vaikiško lengvumo.

Diptiką parodoje pristatė ir Relita Mielė su kūriniu „Dviese“ (2025). Šios autorės darbus galima atpažinti iš kartais pasirenkamo kūrinio pagrindo – medžio lentos, į kurią toliau įkomponuojami odos elementai. Autorė vaizduoja senolių porą, primenančią savo senelius. Iš pasirinktos kūrinio formos kyla asociacijų su paminklais, skirtais pagerbti jau išėjusius anapilin. Vietoj jų vardo – išausti baltiški simboliai, virš jų kabo širdies formos objektas, jungiantis visą pasakojimą. Sužavėjo kūrybinis atlikimas, kartu ir profesionalus, ir lengvai suprantamas net tiems, kurie menu retai domisi. Būtent tokie kūriniai kalba, kuria istorijas ir įtraukia parodos lankytoją į susidomėjimo sūkurį.

Ne dokumentiškai užfiksuota akimirka, o lyriškai perkurta tikrovė, išaugusi į savarankišką meninę patirtį.

Norintiems itin profesionalaus meno ir intelektualaus galvosūkio, siūlau stabtelėti prie Algimanto Šlapiko darbo „Penkta dimensija“ (2020). Net priėjus arčiau atrodė, kad matau tam tikrus ornamentus, hieroglifus, simbolius – visa tai, kas nematoma, bet jaučiama. Lyg būtum įžengęs į penktąją dimensiją.

Negalėjau praleisti ir Gražinos Kuprevičienės darbo „Senieji Kauno kiemai“ (2025). Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad logika čia kertasi su perspektyva, tačiau daugiau įsižiūrėjus tampa aišku: būtent toks sprendimas padeda atskleisti Kauno kiemelių dvasią. Tam tikri dirbinio – o gal paveikslo? – rėžiai ir motyvai primena fotografų užfiksuotus tuos pačius kiemus. Tačiau išvysti juos odos kūrinyje – visai kas kita: ne dokumentiškai užfiksuota akimirka, o lyriškai perkurta tikrovė, išaugusi į savarankišką meninę patirtį. Kitas šios autorės darbas – „Akmenys“ (2025) – atrodo tinkamas ne tik žiūrėti, bet ir liesti, o gal net norėti paskanauti. Akmenukai, sukurti naudojant sluoksniavimo techniką, primena šokoladinių saldainių dėžutę – skirtingų formų, spalvų, o gal net ir skonių. Galiausiai pati buvau supažindinta su įdomiu faktu – ant odos galima tapyti dažais ir rezultatas gali būti itin žavus. Ramutės Toliušytės darbe „Senamiestis žiemą“ (2025) tapyba neužgožia odos meno – jis vis dar išlieka, o akriliniai dažai jį net pagyvina ir išryškina.

Funkcija: parodoje eksponuojami knygų įrišimo meno pavyzdžiai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Be visų išvardytų „paveikslų“, odos meno kūrinių ir objektų, parodos šone – užrakintos knygos. Prisimeni, kad odos menas – ne vien menas, bet ir taikomoji sritis, turinti aiškią funkciją, – aprengti knygą. Šiandien dažniausiai dominuoja plastikinės įmautės, skirtos knygoms apsaugoti, tačiau prieš kelis šimtus metų oda buvo vienintelis patikimiausias ir saugiausias būdas išsaugoti vertingą turinį. Net nesistengsiu vardyti ar aprašinėti, kiek parodoje eksponuota įrištų knygų, – ne todėl, kad tai neįdomu ar neaktualu, o todėl, kad neužtektų vietos viskam perteikti. Visa tai, kas užrakinta po stiklu, yra tarsi istorijos artefaktų atkūrimas šiandienos kontekste. Simboliškai minint bibliotekos 100-ąsias metines, šios odininkų įrištos knygos dar kartą primena apie jų vertę ir kviečia jas vertinti ne tik kaip funkcionalius daiktus, bet ir kaip meninius, kultūrinius pasakojimus.

„Artes corium III“ – išskirtinis žvilgsnis į odos meną, dar neretai laikoma neįprasta ar mažai žinoma meno sritimi. Oda, dažnai siejama su amatininkiškumu ar net praeities reliktais, šioje parodoje atgimsta kaip šiuolaikiška ir turininga kūrybos priemonė. Ji kalba per simbolius, emocijas, tekstūras ir net formas, kviesdama žiūrovą patirti meną ne tik akimis, bet ir jausmais. Ji atskleidžia, kaip iš pažiūros grubi medžiaga gali tapti jautrių istorijų pasakotoja, jungiančia senas tradicijas su šiuolaikiška kūryba.

Rasa Mačiulienė. Perlo namas. Paukščio namas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Parodos dalyviai: Gražina Kuprevičienė, Algimantas Šlapikas, Danutė Gajauskienė, Rasa Mačiulienė, Jūratė Armonavičiūtė, Lolita Grabauskienė, Relita Mielė, Ramutė Toliušytė, Sigutė Bronickienė, Jolanta Dambrauskienė, Lienė Eltermanė.

Kas? „Artes corium III“.

Kur? Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18).

Kada? Veikia iki balandžio 30 d.