Lotynišku posakiu pavadinta Austės Skardžiukaitės-Kabašinskienės grafikos darbų paroda „Ex ovo omnia“, veikianti Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“, tyrinėja gyvybės kilmę iš kiaušinio.
Šios frazės autorius – XVII a. gyvenęs gydytojas Williamas Harvey, teigęs, kad visa gyvybė kyla iš kiaušinėlio. Šią idėją jis aprašė 1651 m. veikale „Exercitationes de generatione animalium“. Nestebina, kad A. Skardžiukaitės-Kabašinskienės parodoje iškyla ir mediciniai terminai, – 2015 m. ji įgijo medicinos magistro laipsnį Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
Pirmiausia sieksiu supažindinti su kai kuriais grafikos terminais, kad likusi istorija nekeltų klausimų. Prieš pradedant kurti, pagaminama klišė. Klišė – tai specialiai išraižyta iškiliaspaudės forma, skirta iliustracijoms spausdinti. Ji gaminama iš metalo, medžio, linoleumo ar plastiko, o dažais padengtos iškilios vietos palieka vaizdą ant popieriaus. Sukūrus šį instrumentą, galima kurti ir patį kūrinį.
Estampas – autorinis grafikos meno atspaudas, kuriamas nuo dažais padengtos medžio, metalo, linoleumo ar kitos formos. Jis spaudžiamas ant popieriaus, audinio ar kitų paviršių, o kiekvienas atspaudas laikomas originaliu kūriniu. Iš pradžių estampais buvo vadinami tik metalo raižiniai, tačiau vėliau šis terminas pradėtas taikyti įvairioms grafikos technikoms. Ant estampų dažnai nurodomas autoriaus vardas, kūrinio pavadinimas, data ir tiražo numeris.
Vis dėlto tyrinėti parodą pradėjau ne nuo pradžios, o nuo pabaigos. Akys pirmiausia ima mėgautis „tikrąja“ grafika – oforto kūriniais, kurie ne tik lavina gebėjimą pastebėti smulkias detales, bet ir kviečia suvokti šios technikos kompleksiškumą.
A. Skardžiukaitės-Kabašinskienės darbus atsimenu dar iš praėjusių metų VDA „Graduation Show“, kuriame buvo pristatytas jos baigiamasis magistro darbas „Kilmė“ (2025). Jame vaizduojamos plūduriuojančios moterys ežero dugne ar net pelkėje – jų rankos ir kojos po vandeniu susipina su pelkių žolėmis, o prisiminusi kiaušinio teorijos temą, jose pradedu įžvelgti ir bambagysles. Paviršiuje matyti nendrės ar plaukų kuokštai, apačioje – ląstelių fragmentai, primenantys kadaise mėgtą histologiją. Šiame darbe jaučiama, kaip skirtingi klišės ėsdinimo metodai išryškina darbo kompleksiškumą, kur juodos ir pilkos spalvų tonai įgauna daugiau prasmių.
Ekspozicija kalba apie susiformavimą, gimimą, sluoksnius ir ženklus, žyminčius mums atpažįstamus dalykus – nervines ląsteles, biologinius procesus, įgimtus anatominius pavidalus.
Pradžių pradžią, tarsi kosmoso ar galaktikos susikūrimą, tyrinėju darbe tuo pačiu pavadinimu – „Pradžia“ (2025). Sąlyginai mažas baltas taškas mano vaizduotėje ima formuotis į visatos atsiradimo teoriją. Šalia šio darbo pastebiu jam priešingą kūrinį – stambiu planu susiformavusį objektą, autorės pavadintą „Visuma“ (2025). Žvelgdamas į šiuos darbus matau kontrastą, tarsi nejučia vykstantį priartinimą: iš mažo taško objektas tampa kūnu. Greta jų – į embrionus panašios formos, primenančios vystymosi procesą, kai mažas kiaušinėlis palaipsniui virsta embrionu.
Kitoje ekspozicijos pusėje iš juodų tonų pereinama į šviesiai mėlynų ir rudų spalvų derinius. Akis tyrinėja kiekvieną darbą, tačiau ilgiausiai sustoja ties kūriniu „Pilna“ (2025), kuriame matyti atspausta mažos formos širdelė. Vyraujančios spalvos čia tarsi pačios kuria Žemės vaizdinį – vandenynus, jūras, upes, sausumas, kalnynus ir žemynus, lyg visa tai tilptų į mažą širdies formą.
Toliau tyrinėdamas parodą įsitikinu, kad visa ši ekspozicija kalba apie susiformavimą, gimimą, sluoksnius ir ženklus, žyminčius mums atpažįstamus dalykus – nervines ląsteles, biologinius procesus, įgimtus anatominius pavidalus. Tai ryškiai atsiskleidžia darbuose „Prigimtis“ (2025), „Šventoji trejybė“ (2025), „Gandro žnybis“ (2026), o galiausiai parodos pabaigoje atrandame jau susiformavusį „Kūną“ (2026).
Man, mėgusiai biologijos, o ypač anatomijos pamokas, ši paroda priminė gyvybės svarbos klausimą. A. Skardžiukaitė-Kabašinskienė savo darbuose labai meniškai ir intuityviai – vengdama moksliškumo ir sudėtingų terminų – leidžia lankytojui suprasti supaprastintą pasakojimą apie tai, kas yra gyvybė ir kas palaiko mūsų gyvastį.
Ypač tai atsiskleidžia keturiuose darbuose, skirtuose medžiagų apykaitos ir gyvybės palaikymo temai. Pradėdama darbu „Šaltinis“ (2025), A. Skardžiukaitė-Kabašinskienė kuria pasakojimą apie pradžią – apie tai, kaip mikroskopinės dalelės juda ir sąveikauja tarpusavyje.
Vėliau žiūrovas supažindinamas su darbu „Apykaita“ (2025), kuriame vaizdas tarsi priartėja, atsiranda daugiau detalių – išryškėja šaknys, iš kurių matomos formos kyla aukštyn link susiraizgiusios pynės. Toliau žvilgsnis nukreipiamas į kūrinį „Pernaša“ (2025), kuriame vaizduotėje imu kurti medžiagų judėjimo ir pernašos procesus. Galiausiai šį ciklą užbaigia kūrinys „Grąža“ (2025), kuriame išvystu tarsi pernašos rezultatą – viskas susitelkia į vandenyje augantį, sumedėjusį augalą. Visuose šiuose darbuose mane nuolat stebina jų detalumas, kartais net priartėjantis prie komiksų estetikos. Dėl kūrinių įtraukumo atrodo, kad pats galėčiau į juos įkristi.
Ši paroda palieka įspūdį kaip vientisa kelionė per gyvybės, pradžios ir virsmo temas, kuriose susipina menas, biologija ir filosofiniai klausimai.
A. Skardžiukaitės-Kabašinskienės kūriniai leidžia ne tik stebėti, bet ir intuityviai pajusti gyvybės procesų kaitą – nuo mikroskopinių pradų iki žmogaus kūno sampratos. Galiausiai paroda išryškėja kaip nuoseklus pasakojimas apie kilmę, augimą ir formos įgijimą, paliekantis žiūrovą su dar kartą permąstytu klausimu apie pačią gyvybės esmę. Kartu ši paroda tampa ir edukacine – kitoje ekspozicijos salės pusėje susipažįstu su išdėliotomis klišėmis, kurios leidžia geriau suprasti pačią grafikos meno esmę. Ant stalo išdėstytos klišės primena jau matytus vaizdus, o kitoje pusėje kabanti didžiausia darbo klišė padeda suvokti, koks tai sudėtingas, kantrybės ir atsidavimo reikalaujantis procesas.
Kas? A. Skardžiukaitės-Kabašinskienės grafikos paroda „Ex ovo omnia“.
Kur? VDA Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“.
Kada? Veikia iki gegužės 23 d.
Naujausi komentarai