„Balso žinutės Sofijai“ klausia: o kaip Čiurlionis gyvas tavyje?

– Jurgi, papasakokite plačiau apie šią unikalią idėją. Kaip ji gimė ir kas tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu? Koks buvo pirmasis garsinis šio kūrinio impulsas, kaip jis skambėjo jūsų vaizduotėje?

– Kūrinio užsakymas atkeliavo iš Vaido, Eglės ir Emilės – tai turėjo būti stambios formos kūrinys apie Čiurlionį. Pirmiausia išgirdęs pagalvojau: „Jergau, kaip nuobodu, ir vėl tas Čiurlionis...“. 

Juk apie jį Lietuvoje prikurta tikrai daug muzikos: B. Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“, D. Zakaro „Laiškai Sofijai“, O. Balakausko „Kalnų sonata“, M. Urbaičio muzika VR patirčiai „Angelų takais“ ir t. t. Bet tada ėmiau svarstyti, kaip galėčiau pakreipti idėją taip, kad man pačiam būtų įdomu tą kūrinį rašyti.

Labiausiai patiko svarstyti, kaip atrodytų Čiurlionio laiškai Sofijai, jeigu jie būtų išsiųsti balso žinučių pavidalu, ir tuomet atsivėrė visiškai netikėtų temų gausybės ragas. Ar Čiurlionis ketino visam laikui palikti Lietuvą? Kokius sutrikimus šiandien jam nustatytų psichiatrai? 

Galiausiai, kas būtų nutikę, jeigu jis nebūtų miręs nuo plaučių uždegimo komplikacijų ir turėjęs gyventi su iššūkių pilna realybe – psichiniu sutrikimu, keistu santykiu su lietuviais, svyruojančiu tarp bendrystės, pasišventimo ir pašaipos, frustracijos, visišku negebėjimu aprūpinti save finansiškai, ką jau kalbėti apie ką tik sukurtą šeimą. 

Būtent ta galimos ateities, alternatyvios realybės įtampa mane tiesiog įelektrino. Esame įpratę apie Čiurlionį galvoti labai dokumentiškai, istoriškai, nostalgiškai, o čia – fantazija, alternatyvi realybė, netgi artumas su mūsų laikų iššūkiais.

– Sakykite, kaip apibūdintumėte savo kūrinio muzikinę kalbą, temą, stilistiką?

– Man sunku vertinti savo stilistiką, nes ji nuolat kinta. Iš esmės mano kūrybos bendras bruožas yra visai ne muzikinis – dirbu su koncepcijomis ir ieškau būdų, kaip į tam tikras temas pažvelgti netikėtu kampu. Man patinka humoras, emociniai kontrastai ir kuriama klausytojo patirties dramaturgija, o visa kita parenkama pagal temą. Garsai, muzika tėra antrinis dėmuo kūryboje ir lygiavertiškai svarbus tekstui, gestui, šviesai.

– Egle, kuo jums, kaip vargonininkei, šis kūrinys neįprastas, kitoks?

– Šiame kūrinyje jaučiuosi taip, lyg įkūnyčiau orkestrą. Per valandą nutinka visko... kartais įvyksta virtuoziniai solo epizodai, kartais, rodos, iliustruoji nebylų kiną. Vargonai prisideda prie nuotaikos, atmosferos kūrimo, kartais gelbsti didinant ar mažinant įtampą. Esu tarsi nuolatiniame filmo garso takelyje, bet tuo pačiu „vairuoju“ ir dramatinę liniją.

– Jūsų nuomone, ką vargonai geba papasakoti kitaip nei kiti instrumentai? Ką jie pasako, ko galbūt negalėtų pasakyti žodžiai?

– Manau, kad gražiausia vargonų savybė – tai skirtingiausi registrai, įvairios spalvos. Nežinau, ar kuris kitas instrumentas turi tokią plačią spalvų paletę. Kita vertus, norom ar nenorom, pasąmonėje vargonai man siejasi su bažnyčia, su sakralumu. Man patinka, kad jų skambesys integruojamas kitaip nei įprasta. Be to, čia jau skrieja komplimentai kompozitoriui, kurio dėka įterpiamos citatos ar sukuriami skambesiai puikiai perteikia scenų nuotaiką, dramaturginę liniją. Kartais, atrodo, panaudota buvo tokia paprasta citata, o kaip ji genialiai provokuoja klausytoją!

– Sakykite, į ką klausytojas, dalyvaujantis dokumentinėje fantazijoje, turėtų atkreipti dėmesį? Kur vertėtų įdėmiai suklusti, žvilgtelėti į tai, kas lieka nepastebėta?

– Jurgis: Manau, didžiausias iššūkis daugeliui leisti sau fantazuoti. Sulaukiau kelių komentarų, kad kūrinyje neįmanoma atskirti, kur Čiurlionio realybės įvykiai, o kur fantazija. Librete pakankamai aiškiai atskiriame dokumentiką nuo fantazijos, bet gyva kūrinio patirtis turėtų leisti pasinerti į kitonišką būseną – kur mes, lietuviai, taip besifokusuojantys į chronologiją ir istoriją, leistume sau kurti vizijas, alternatyvias galimybes pagyventi kitame pasaulyje. „Balso žinučių Sofijai“ poveikis ištinka, kai leidi sau patikėti, kad skambanti fantazija yra realybė. Tada atsiveria asmeniniai prisiminimai ir emocijos, kurias galbūt buvai užmiršęs. Įdomu, kad savo paties atradimas vyksta per naujo Čiurlionio atradimą. Po šio projekto esu tikras, kad Čiurlionio palikimas šiandien yra prasmingiausias, kai jis atveria kasdienybėje paskęstančias mūsų žmogiškumo dalis ir kai padeda bent jau fantazuoti apie galimas kitas realybes.

– Eglė: Tikriausiai yra nemažai mano išgaunamų garsų, kurie klausytojui atsiranda antrame plane, o aš tuo tarpu pati juos išgyvenu, pratęsiu ne tik pirštais, bet ir ausimis, mintimis. Bet tai nereiškia, kad klausytojas turėtų išgirsti arba teikti svarbą tam, ką groju. Linkėjimas klausytojui – atpažinti kuo daugiau kūrinių citatų, rekompozicijų, kurios tampa užuominomis į tam tikrus visuomenės reiškinius. Ypač reikėtų pasidžiaugti ir pasimėgauti, kai tos citatos nurodo į kažką juokingo ar ironiško. Man regis, šitas kūrinys tuo ir žavus, kad siekia įtraukti klausytoją į draminį vyksmą, todėl kviečiu ateiti atvira širdimi ir protu bei kartu su mumis leistis į emocingą lyg amerikietiški kalneliai kelionę.

– Egle, kas šiame kūrinyje jums buvo didžiausias iššūkis? Kuri muzikinė akimirka yra emociškai stipriausia?

– Techniškai iššūkis yra viena solo scena vargonams. Jurgis, siekdamas efekto, nepagailėjo atlikėjo, tačiau tas efektas užauga, todėl negaila įdėti ir daugiau pastangų. Kūrinyje norisi parodyti įvairias vargonų spalvas, tad iššūkiu tampa ir laiku perjungti registrus, ir nepamiršti, kuri ranka kuria klaviatūra groja. Tai techniniai dalykai, kurie reikalauja daug susikaupimo ir atidos. Man kūrinyje emociškai sunkiausias yra „traukinio epizodas“, - tai labai rezonuoja tiek su Lietuvos istorija, tiek dabartimi.

– Žinau, kad su šiuo kūriniu teko koncertuoti ir užsienyje. Kaip keičiasi vargonų skambesys priklausomai nuo erdvės, kurioje jie skamba? Ar erdvė tampa savotišku muzikos atlikėju?

– Eglė: Erdvė vargonų muzikoje, žinoma, turi svarbos, ypatingai akustiškai, kai yra gražus aidas, tai padeda muzikai skleistis, tačiau dar didesnė svarba yra paties instrumento. Kiekvieni vargonai yra visiškai skirtingi, tad su nauju instrumentu vargonininkas pirmiausia susipažįsta konkrečiomis jo spalvomis. Net to paties pavadinimo registrai skirtinguose instrumentuose gali skambėti skirtingai.

Pavyzdžiui, principalas, kai kuriuose instrumentuose jis ypatingai ryškus ir „storas“, kai kuriuose – daug minkštesnis ar siauresnio skambesio. Todėl didžiausiu iššūkiu ir svarbiausiu bendradarbiu tampa būtent turimas instrumentas. Tas iššūkis tampa įveikiamas, kai susipažinimui su instrumentu ir skambesio parinkimui vargonininkui yra duodama pakankamai laiko. 

Tiek grojant užsienyje, tiek Lietuvoje laiko užmegzti draugystei su instrumentu turėjau pakankamai, tad buvau patenkinta. Tiesa, prie kiekvieno instrumento kūrinys įgavo kiek kitokį atspalvį. Gražu ir tai, kad ieškant spalvų naujai nuskamba ir tam tikros scenos, o tai padeda ir ieškant kūrinio interpretacijos.

– O koks šio kūrinio garsas ar garsai jums, Egle, atrodo paslaptingiausi, įdomiausi?

– Nesinori pernelyg išduoti paties kūrinio siužeto, bet man labai patinka mūsų buitiškai pramintas „traukinio epizodas“, kur vargonai ir elektronika išties imituoja traukinio įsibėgėjimą ir bildėjimą bėgiais. Kartu su skambančiu tekstu, man regis, pavyksta sukurti jautrią ir sunkiasvorę atmosferą. Kitas epizodas, kai garsais yra sukuriamas tarytum miško ošimas... Taip ir jauti tą švelnų vėjo dvelkimą, matai žalios spalvos atšvaitus ir užuodi žalumos pritvinkusį orą.

– Koks klausimas jums pačiam, Jurgi, liko neatsakytas kuriant šį libretą?

– Kai Sofija sužinojo, kad vienus geriausių savo darbų Čiurlionis draugams išdalino po vieną kapeiką – ar ji iš tiesų jį pateisino, ar viduje niršo? Turint omenyje, kad jos vyras tik išvažiavo į svetimą miestą, Peterbugą, praktiškai be pinigų, o ji laukėsi vaiko...

– Egle, jei reikėtų kūrinį pristatyti vienu sakiniu žmogui, kuris apie jį nieko nežino, ką pasakytumėte?

– „Balso žinutės Sofijai“ klausia: o kaip Čiurlionis gyvas tavyje?

– Kuri kūrinio vieta jus pačius labiausiai nustebino arba nuvedė ten, kur iš pradžių neplanavote eiti?

– Jurgis: Man sukrėtė, kaip pasirodymo metu veikia sukurtos tariamo Čiurlionio psichiatro balso žinutės apie gydymo eigą. Taip pat kaskart, net repeticijų metu, emocijas stipriai veikia kūrinio pabaiga, o smagiausias epizodas, žinoma, „Čiurlionio atributikos parduotuvė“, pati absurdiškiausia ir mėgstamiausia kūrinio vieta.

– Eglė: Pamenu jausmą pirmąkart vartant natas. Absoliučiai viskas buvo netikėta. Jausmas toks, lyg išpakuojant dovaną, pakuoji ir nežinai, kas bus viduje. Nepaisant to, kiekviena scena (ar liūdna, ar linksma) turi savo žavesio, grožio. Išvis sunku patikėti, kad atsidūriau tokiame kontekste ir galiu kurti scenoje drauge su tokiais puikiais muzikantais ir tokiais atlapaširdžiais žmonėmis.

Dokumentinę fantaziją „Balso žinutės Sofijai“ žiūrovai gali išvysti šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš Arti“ uždarymo koncerte lapkričio 21 d. 17 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Trumpai apie „Balso žinutės Sofijai“

Tai dokumentinė fantazija apie tai, kas Čiurlionis buvo, ką jis reiškia šiandien ir kuo dar galėtų tapti. Didysis Lietuvos genijus čia nužengia nuo sustingusių skulptūrų postamentų, dingsta iš plakatų ir tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi mūsų rūpesčiai, prieštaravimai, ydos ir dorybės, nepasitenkinimas, meilė ir svajonės. Kūrinyje Čiurlionio laiškai žmonai Sofijai virsta trumpomis balso žinutėmis iš paskutinės 1911-ųjų nakties, kai jis išėjo pasivaikščioti, peršalo ir netrukus mirė. Pasakojimas laisvai jungia fantaziją, pavyzdžiui, įsivaizduojamą Mykolo Kosto Čiurlionio psichoterapiją ir tikrus biografinius nutikimus, tarkime, kaip žiemą jis nušalo pirštus. „Balso žinutės Sofijai“ – tai kūrinys, kuris kviečia permąstyti santykį su kultūrinėmis ikonomis, jų paveldą ir tai, kiek tame mite esame įrašę save. Tai istorija apie tai, kas būtų, jei viskas būtų susiklostę kitaip – ir ką tai pasako apie mūsų pačių gyvenimo pasirinkimus.

Dokumentinės fantazijos kūrybinė komanda: kompozitorius, libreto autorius Jurgis Kubilius, garso režisierius Deividas Jakavičius, atlikėjai: Emilė Elena Dačinskaitė (sopranas), Eglė Rudokaitė (vargonai), Vaidas Bartušas (kontratenoras), Božena Burokienė (aktorė), Paulius Klangauskas, Jevgenijus Kovalčukas (garso įrašų balsai).