Taip, „Figaro vedybų“ premjeros aš nekantriai laukiau vos tik išgirdusi žodį „Figaro“. Kai teatras parodė kostiumų detales, vos galėjau tverti ir net užsisvajojau, kad kasose galėtų atsirasti su konkrečiais spektakliais susijusių suvenyrų, – būtent su šios operos kostiumų detalėmis norėčiau visų. Vis dėlto iš paskutiniųjų stengiausi valdytis ir kaip visuomet į spektaklį ateiti tuščia galva, be jokių išankstinių nusistatymų. Nors kaipgi, kai visi (juk visi?) žino šmaikščią operos istoriją ir puikią muziką.
Dviejų dalių, keturių veiksmų operą parengė muzikinis vadovas ir dirigentas Markusas Huberis, dirigentas Jonas Janulevičius, režisierė Viktorija Streiča. Spektaklio scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesos dailininkė Monika Šerstabojevaitė, vaizdo projekcijų autorius Titas Jurjonas, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė. Spektaklio premjera įvyko 2026 m. kovo 27 d.
Truputis istorijos
Wolfgangui Amadeus Mozartui (1756–1791) ši opera buvo aštuoniolikta iš 23 (iš 800 visų jo kūrinių), jos premjera įvyko 1786 m., kai kompozitoriui buvo 30-imt. Operos libreto pagrindas – dramaturgo, o vėliau karaliaus sekretoriaus ir bajoro Pierre’o-Augustino de Beaumarchais (1732–1799) komedija „Figaro vedybos“ (1784), o libreto autorius – unikalios biografijos kunigas, abatas ir net rūmų poetas Lorenzo Da Ponte (1749–1838).
Aštrios socialinės satyros P.-A. de Beaumarchais pjesė Prancūzijoje buvo cenzūruojama, Anglijoje uždrausta, o Vienoje imperatorius Juozapas II leido statyti operoje sušvelninus politinius atspalvius. Dievaži – toks draudimas skamba kaip puikiausia rekomendacija! Ir kaži ką gi sušvelnino, jeigu vis vien aristokratas liko ištvirkęs ir veidmainiškas, o tarnas – drąsiai siekiantis pamokyti?
Beje – šiandien galime tik stebėtis, kaip greitai buvo parašytas libretas ir opera ar kaip mažai pinigų gavo autoriai, tačiau kas svarbiau – žinoti pavardes, datas, susigaudyti to meto kainodaroje, sugebėti paniūniuoti Kerubino dainelę ar suprasti kodėl jį (ir kitus paauglius vyrus operose) dainuoja moteris? Beje, Dietricho Schwanitzo knygos „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“ (Vilnius, 2020) kultūros istorijos chronologijoje pažymėta tik W. A. Mozarto „Don Žuanas“ (1787), o apie patį kompozitorių rašoma, kad buvęs „dievų numylėtinis“. Skyriuje „Muzikos istorija“ jam skirtas daugiau nei puslapis, tekste pabrėžiamas jo vunderkindiškumas ir greitas gyvenimas: devynerių – pirma simfonija, trylikos – koncertmeisterio darbas, Vienoje yra vienas geriausiai apmokamų solistų, turi žmoną ir žirgą, įstoja į masonų ložę.
„Figaro vedybos“ – pirma opera, kurioje parodomas socialinis konfliktas, o juk Prancūzijos revoliucija ne už kalnų, po kelių metų. Tačiau greitai senkančiame W. A. Mozarto gyvenime – finansiniai sunkumai, serganti žmona ir, žinoma, „paslaptingas“ „Requiem“ užsakovas. Be abejo, išsilavinęs žmogus turi žinoti apie kaltinimus kompozitoriui Antonio Salieriui ir tuos, kurie savo dramomis ir filmais šiuos įtarimus išpopuliarino.
Tačiau ką tai duoda šiuo atveju? „Figaro vedybos“ yra viena populiariausių pasaulio operų, statyta įvairiais rakursais, jos muzika nuostabi ir išpopuliarinta solistų repertuaruose ir filmuose. O siužetas? Siužetas nesensta – juk visada bus galingų (arba savo galią įsivaizduojančių) vyrų, kurie mano, kad gali daryti ką nori ir visos pasaulio moterys priklauso jiems. Man tikrai smalsu, kokios buvo W. A. Mozarto laikų premjeros galingųjų vyrų veidų išraiškos.
Kaune „Figaro vedybos“ statytos 1944 m. (režisierius L. Gejeris, dirigentai P. Šmicas ir Vytautas Marijošius), antrą kartą – 1971 m. (dirigentas Stanislovas Domarkas, režisierė Vlada Mikštaitė). V. Mikštaitė išvertė libretą į lietuvių kalbą, jis skamba ir šiame, 2026-ųjų, pastatyme – ir o Dieve, kaip gerai skamba!
Siužetas trumpai
Keli metai nuo tada, kai gudrusis kirpėjas Figaras padėjo susituokti grafui Almavivai ir gražuolei Rozinai. Jis – ištikimas jo tarnas. Laukdamas pažadėtų vestuvių su mylimąja Siuzana, džiaugiasi paskirtu kambariu (kaip tyčia, esančiu tarp grafo ir grafienės kambarių) ir tuo, kad ponas atšaukė droit de seigneur – pono teisę į pirmąją bet kurios jo valdinės santuokinę naktį.
Bėda, kad grafas apgailestauja tai padaręs, nes jam Siuzana labai patinka (o Siuzanai tai labai nepatinka). Prieš kelis metus geista Rozina – primiršta, bet akylai, net paranojiškai saugoma.
Figaras, Siuzana ir Rozina nutaria grafą pamokyti, o grafas, Marcelina ir Bartolas – sugriauti Figaro vedybas. Kerubinas, vejamas jaunatviškos meilės, maišosi kur tik gali ir mielai sutinka padėti Figarui (kuris ne taip seniai dainavo „jau užteks, lengvasparni drugeli“). Nepaisant grafo, Bartolo ir Marcelinos planų, paaiškėja, kad Figaras yra pastarųjų seniai pražuvęs sūnus ir galiausiai gaunamas pono leidimas tuoktis. O po visokiausių intrigų ir persirenginėjimų atgailaujantis grafas iš scenos išvedamas surakintomis rankomis, nes žavusis Kerubinėlis įduoda jį teisėsaugai: šiuolaikiška ir pageidautina pabaiga.
Naujasis pastatymas
„Figaro vedybas“ stebėjau du vakarus – kovo 27 ir 28 d. Pirmąjį, diriguojamą M. Huberio, dainavo Andrius Apšega (Figaras), Ingrida Kažemėkaitė (Siuzana), Laimonas Pautienius (Almaviva), Gabrielė Bukinė (Rozina Almaviva), Gabrielė Kuzmickaitė (Kerubinas), Gitana Pečkytė (Marcelina) ir Žygimantas Galinis (Bartolas). Antrąjį vakarą, diriguojant J.Janulevičiui, dainavo Regimantas Gabšys (Figaras), Viktorija Zeilikovičiūtė (Siuzana), Raimundas Baranauskas (Almaviva), Ieva Goleckytė (Rozina Almaviva), Karolina Činikaitė-Stankevičienė (Kerubinas), Raminta Vaicekauskaitė (Marcelina) ir Joris Rubinovas (Bartolas) – dainininkai, kurių balsais ar artistiškumu nė kiek neabejojau.
Mažesniuosius vaidmenis atliko Paulius Kaminskas ir Ramūnas Urbietis (Antonijus), Jorė Bartaškaitė ir Ieva Vaivadaitė (Barbarina), Vygantas Bemovas ir Žanas Voronovas (Bazilijus), Kęstutis Alčiauskis ir Povilas Padleckis (Don Kursijus). Tarnus ir svečius vaidino teatro choro artistai, o tiesiog scenoje gerai laiką leido Kristupas Bauža, Kazimieras Ivanovas, Jonas Janušauskas, Paulius Katiliavas, Kristupas Laucius, Rokas Laureckis, Mykolas Mikšys ir Gytis Murauskas – nešiojo pinigus, sprogmenis, lakstė su ginklais ir apsimetinėjo mariačiais, apsimetinėjančiais FTB.
„Figaro vedybos“ – garsių arijų, duetų, ansamblių opera su šarmingais personažais, kuriuos išvardyti artistai sukūrė subtiliai skirtingus. Tiesiog pavyzdinis, piktas ir nedvejojantis mafijos bosas buvo R. Baranauskas, o štai L. Pautienius sukūrė kilnaus, sunkiai geismą valdančio, valdingo didiko vaidmenį. Subtili, kilni ir išmintinga buvo G. Bukinės Rozina, o I. Goleckytės – labiau pašėlusi ir žaisminga. A. Apšegos Figaras – žavingas, bet ir rūstokas, o R. Gapšio – aistringas, bet piktokas. I. Kažemėkaitės Siuzana – šmaikšti išdykėlė, o V. Zeilikovičiūtės – gudruolė.
Negaliu apsispręsti, kuri Marcelina – R. Vaicekauskaitės ar G. Pečkytės – buvo šarmingesnė, nes šis vaidmuo reikalauja ne tik puikaus balso, bet išmintingo komiškumo, kaip ir Bartolo vaidmuo, o jį žaviai atliko tiek rimtesnis Ž. Galinis, tiek rūstesnis J. Rubinovas.
O dabar – būgnai, nes į sceną išeina Kerubinas. O dievai, koks Kerubinas! Ne subtilus, įsimylėjęs, virpantis, žavią grafienę įsimylėjęs paaugliukas, o storokas (ne Figaro apdainuotas drugelis, o visa kamanė), hormonų užvaldytas paauglys, jauna ir įžūli grafo versija tekste, o mizanscenose – FTB bendradarbis. G. Kuzminckaitė – tiesiog pavyzdinis Kerubinas, pašėlęs, begėdis ir visgi toks žavingas. O tas jaunatviškas nerimas dainuojant garsiąją dainelę, o tos patemptos lūpytės išsiunčiant į kariuomenę, o tas persirengimas moteriškais drabužiais – išties aukštasis pilotažas! K. Činikaitė-Stankevičienė buvo ne mažiau žavinga, bet – negaliu patikėti, kad taip sakau, – nepakankamai begėdiška. O kokios nuostabios choro scenos, dėkojančios ponui už droit de seigneur panaikinimą, ir vestuvinė eisena!
Visa tai nuostabiai apžaidė tiesiog fantastiški kostiumai, rafinuotai balansuojantys tarp puošnumo ir išdykėliškumo. Ach, kokia subtili Rozina, kokia Siuzana, koks Figaras, o kokios choristės ir tada – Barbarina. Ir lygiai taip – pabrėžtinas gražuolis Figaras, stileivos Marcelina, Bartolas, Bazilijus ir – trumpakelnis Kerubinas. Vienintelis dalykas, kuriuo aš nepatenkinta, – kodėl grafo Almavivos kostiumas visame šiame karnavale toks kuklus? Dievaži – o juk yra šio reikalo ponas?!
Kirai kvatokliai
Nepainiokite – Džonatanas Lingvinstonas buvo žuvėdra, grakštus, padorus, nedidelis paukštelis (pagal Richardo D. Bacho alegorinę apysaką, red. past.). Kirai iš esmės yra įžūlūs padarai, netgi Kauno (upių uostas, atleiskite) kiemuose besipešantys dėl maisto su katėmis, Troleibusų parke vedantys jauniklius ir kvatojantys visose tam netinkamose situacijose. Paklausite, kokią teisę aš turiu kalbėti apie kirus? Ogi visas, nes jie, šaunuoliai, visai neatsitiktinai sėdi scenos gilumoje. Sakysite, kuo W. A. Mozartas, didikų laikai ir Sevilija susiję su kirais ir dar kvatokliais? Labai daug kuo, nes jeigu operoje W. A. Mozartas buvo, tai didikai ir Sevilija – laiku ir erdve, Lotynų Amerikos šokio žingsneliu slystelėjo Meksikos link.
Negalima? O kodėl negalima? Juk operos meno aušroje, kai siužetų veikėjais dažniausiai būdavo Senosios Graikijos ir Romos dievai bei karaliai ar Šventojo Rašto veikėjai, artistai juos vaidino su savo laiko drabužiais ir savo įsivaizduojamoje ir (priklausomai nuo užsakovo statuso) finansiškai įmanomoje scenografijoje. Dainavo, beje, irgi ne kokių nors dievų ar karalių kalba. Universalios visais laikais buvo tik žmogiškosios emocijos – meilė, pyktis, pavydas.
Tad ar verta sakyti, kad spektaklio statytojai prarado saiką? Tačiau mielieji, opera niekuomet nebuvo apie saiką! Opera gimė kaip karališkųjų dvarų įvykis – didingas, prabangus, stulbinantis, jungiantis dramą, muziką, dailę ir šokį. W. A. Mozarto laikais realybę išreiškiančio verizmo dar nebuvo nė mintyse.
KVMT „Figaro vedybose“ į sceną pateko betono maišyklė, smėlio (?) karutis su „iškilumu“, buvo mosuojama šaunamaisiais ginklais, sprogdinamos durys, o reikalus sprendė (laimei, nedainavo) FTB. Ir nors Figaro ir Siuzanos vestuvių diena neaiški, vakare paaiškėja, kad tai Día de los Muertos – Meksijos mirusiųjų diena. Atrodo, kad beprotiška Figaro vedybų diena vyksta ne grafo rūmuose, o narkotikų kartelio viloje.
Tačiau pasvarstykime – ko gero, šiais laikais „Figaro vedybos“ pagal siužetą Sevilijoje, didikų laikais, su visais jų puošniais drabužėliais, perukėliais ir menuetais (ir, o Dieve, originalo – italų – kalba), su sunkiai suprantamais dvaro pareigų pavadinimais galėtų būti pastatytas tik kokio nors festivalio rėmuose. Ar mums dar būtų įdomu?
Turėdami laiko pasidomėkite, pavyzdžiui, Jean-Philippe’o Rameau (1683–1764) operos-baleto „Galantiškosios Indijos“ (1735) šiuolaikiniais pastatymais ir pasvarstykite, kuris yra ne įdomiausias, o priimtiniausias. Kodėl būtent šis pavyzdys? Šiandien pagal bet kokią muziką įmanoma šokti bet ką, o „Figaro vedybose“ pagal menueto muziką buvo šokami Lotynų Amerikos šokiai ir, kaip minėjau, iš Ispanijos slystelta į XX a. Meksiką. Ar galėtų būti lakoniškesnis pastatymas? Koks nors pažangus vokiečių teatras, ko gero, imtų ir pastatytų šią operą šių laikų biure, kur Almavima būtų firmos direktorius, Siuzana – jo sekretorė, Figaras – visas šefo paslaptis žinantis vairuotojas, o palaidakelnis Kerubinas – praktikantas, viską sukuriant pilkoje ofisinėje scenografijoje. Toks siužetas šiandienos publikai būtų kuo puikiausiai suprantamas, tačiau – pernelyg jau realus.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai