Choro „Ąžuoliukas“ archyvo, A. Ufarto / BNS nuotr.

DVI LEGENDOS: H. PERELŠTEINAS IR JO „ĄŽUOLIUKAS“

2023-10-26 20:00
Klaipeda.diena.lt inf.

Kauno žydų bendruomenė, bendradarbiaudama su choru „Ąžuoliukas“, minėdama legendinio muziko Hermano Perelšteino gimimo 100-metį, kviečia į išskirtinį šio kolektyvo koncertą.

Iš Kauno – į tremtį

Lietuvos muzikos istorijoje H. Perelšteinas įrašytas kaip vienas garsiausių Lietuvos choro dirigentų, pedagogų, pirmasis Lietuvos muzikos akademijos (dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) garbės profesorius (1996 m.), 1994 m. apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu, ilgametis Lietuvos dainų švenčių vyr. dirigentas. Iki šių įvertinimų ir šlovės akimirkų maestro teko įveikti nelengvų išbandymų pilną kelią, kurio pradžioje buvo jo įkurtas pirmasis pokario Lietuvoje berniukų choras „Ąžuoliukas“.

Gimęs 1923 m. Karaliaučiuje, po kelių mėnesių mažasis Hermanas su tėvais atvyko į Kauną.

Iki sovietų okupacijos kelerius metus Perelšteinai nuomojosi Maironio gatvės 18-ojo namo trečiame aukšte buvusį šešių ar septynių kambarių butą. Tėvas buvo komersantas – Rusijoje pirkdavo siūlus ir parduodavo juos Lietuvoje veikusioms siuvimo įmonėms.

Kaip vėliau pasakojo knygą apie H. Perelšteiną parašęs buvęs choro „Ąžuoliukas“ narys Darius Krasauskas, maestro tėvai nebuvo profesionalūs muzikai, tačiau turėjo galimybių ir supratimo pasirūpinti savo atžalų išsilavinimu. Iš pradžių muzika būsimojo maestro gyvenime buvo kaip neatsiejama išsilavinusio žmogaus asmenybės dalis.

Būdamas dvylikos, jis įstojo į Kauno konservatoriją, studijavo fortepijoną pas Eleną Laumenskienę. „1937 m. H. Perelšteinas su tėvu vyko į Rygą, ten įrašė plokštelę, nes iki mutacijos turėjo puikų balsą. Plokštelė karo metais dingo, apie ją nelikę jokių žinių“, – pasakojo D. Krasauskas.

Choro „Ąžuoliukas“ archyvo, A. Ufarto / BNS nuotr.

Išgyventi padėjo muzika

Atsidūręs tarp pirmųjų ištremtųjų, būsimasis maestro, tuomet jau metus studijavęs mediciną, patyrė nuolatinio galynėjimosi su mirtimi akimirkų. Altajaus kraštas, stingdantis šaltis išvežus kitapus poliarinio rato, mamos mirtis, tėvo sušaudymas, – išgyvenęs pragarą žemėje jis kabinosi į gyvenimą. Tai padaryti jam padėjo ir muzika.

Studijuodamas Jakutsko pedagoginio instituto Biologijos ir chemijos fakultete H. Perelšteinas dirbo Jakutsko muzikiniame teatre koncertmeisteriu, radijo komiteto choro chormeisteriu ir dirigentu.

1954 m. Sverdlovsko pionierių namuose H. Perelšteinas įkūrė pirmąjį chorą. Iš viso tremtyje jis subūrė dar mažiausiai keturis kolektyvus: vadovavo vaikų chorams Tiksio ir Pokrovsko mokyklose, o Jakutsko pedagoginiame institute – vokaliniam ansambliui ir vadinamajai agitbrigadai.

1956-aisiais grįžęs į Lietuvą, nesvetingame Vilniuje sulaukęs pagalbos iš tuomet autoritetą ne vien tarp menininkų, bet ir valdininkų turėjusio Kipro Petrausko, H. Perelšteinas tęsė muzikos studijas.

1959 m. tuomečio konservatorijos studento suburtas „Ąžuoliukas“ šiandien – vienas geriausiai žinomų vardų Lietuvos muzikos pasaulyje. Tai unikalus kelių chorų – nuo mažylių iki vyrų – ir muzikos mokyklos derinys. Derlinga terpė, kurioje subrendo ne viena dešimtis garsių šalies muzikų.

H. Perelšteinas įtvirtino berniukų chorinio dainavimo tradiciją, skatindamas ir įkvėpdamas kitų Lietuvos berniukų chorų įsikūrimą.

Būrio berniukų Šefas

Būdamas charizmatiška asmenybė H. Perelšteinas – Šefas, kaip jį vadino dainorėliai, sugebėjo sukurti tokią atmosferą, kuri it magnetas traukė berniukus, vaikinus, nepaisant įvairiais brandos etapais kylančių dilemų. Muzika, muzikavimas drauge, artimas ryšys dažnam „ąžuoliukui“ turėjo didesnės reikšmės nei vaikiškos ar paaugliškos pagundos, užuot kantriai repetavus, spardyti kamuolį.

„Kai žmogus nuoširdžiai myli vaikus, muziką, savo darbą, kai dirba vedamas noro skiepyti gėrio, grožio, padorumo principus – toks žmogus net pats to nenorėdamas taps nuostabiu mokytoju, kurį prisimins visi, kam teko prie jo prisiliesti“, – „Kauno dienai“ yra sakęs D. Krasauskas. Prisiminimais apie maestro jis pasidalins ir Kaune vyksiančiame koncerte, kuriame bus galima įsigyti ir pačią knygą „Šefas“.

H. Perelšteinas esą ne kartą sakęs: vaikų choro vadovui turi rūpėti viskas – nuo muzikinės programos iki choristų batų raištelių.

„Jam „Ąžuoliukas“ visuomet buvo pats svarbiausias rūpestis. Ne asmeninė gerovė, ne turiningas laisvalaikis – visų pirma „Ąžuoliukas“ ir „ąžuoliukai“. Būtent dėl to kai kurie H. Perelšteiną gerai pažinoję muzikai vadino jį fanatiku“, – todėl, anot knygos apie maestro autoriaus, nereikia stebėtis, kad H. Perelšteino laikų „Ąžuoliukas“ buvo geriausias ne tik Lietuvos, bet ir visos SSRS choras, kurio atlikėjai net sudėtingiausias programas dainuodavę be natų – mintinai.

Naujos tradicijos pradžia

H. Perelšteinas įtvirtino berniukų chorinio dainavimo tradiciją, skatindamas ir įkvėpdamas kitų Lietuvos berniukų chorų, tokių kaip „Dagilėlis“ Šiauliuose ir „Varpelis“ Kaune įsikūrimą. Pradėta ir kita – berniukų muzikinio ugdymo, peržengiančio neformaliajam ugdymui taikomus kokybės reikalavimus.

Maestro kultūriškai švietė tiek choristus, tiek ir kultūra besidominčią Lietuvos visuomenę su „Ąžuoliuku“ atlikdamas stambios formos kūrinius. Pats apdovanotas daugybe talentų, H. Perelšteinas, regis, nežinojo tobulėjimo ribų, o nuosekli ugdymo programa, tikėjimas savo kolektyvo gebėjimais išvedė chorą iš vaikiško repertuaro lauko solidžių opusų link. „Ąžuoliukui“ nebuvo nepasiekiamų melodijų. Giovanni Pergolesi „Stabat Mater“, Johanno Sebastiano Bacho kantata „Magnificat“, Benjamino Britteno „Kalėdinių giesmių apeigos“ ir „Missa brevis“, Henry Purcello opera „Didonė ir Enėjas“, Josepho Haydno oratorija „Metų laikai“, Gabrielio Fauré „Requiem“, Georgo F. Händelio oratorija „Judas Makabėjus“, Eduardo Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, – visa tai išdainavo skirtingo amžiaus „ąžuoliukai“.

H. Perelšteino pasodintas „Ąžuoliukas“, jam vadovaujant, šaknis įleido taip giliai ir tvirtai, kad veikla nenutrūko net ir tuomet, kai dėl įsigalėjusio antisemitizmo kolektyvo įkūrėjas buvo priverstas palikti gimtinę – 1979-ųjų rudenį išvyko į JAV. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, H. Perelšteinas Vilniuje ir Kaune lankėsi triskart. Po sunkios ligos mirė 1998 m. sausio 11 d. Niujorke.

Maestro pradėtas tradicijas puoselėja, naujos kartos berniukams chorinio dainavimo aukštumų padeda siekti maestro mokinys, „ąžuoliukas“ Vytautas Miškinis. Nemokamame, Kauno miesto savivaldybės ir Geros valios fondo remiamame koncerte Kaune V. Miškinio auklėtiniai lietuvių ir užsienio autorių kūrinius.

Kas? „Šefas“. Koncertas-prisiminimų vakaras Hermano Perelšteino 100-osioms gimimo metinėms.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? lapkričio 6 d. 19 val.