Su „Santaka“ E. Stancikas pasidalijo įžvalgomis apie NKDT nueitą kelią, jo kaitą ir šiandienos misiją. Pokalbyje aptariami ir vadovavimo iššūkiai, spektaklio kūrybos proceso subtilybės, teatro krypties paieškos. Paliečiami platesni egzistenciniai klausimai: vertybių, atsakomybės ir žmogaus santykio su savimi ir pasauliu.
– Kaip, Jūsų akimis, NKDT pasikeitė nuo tada, kai įsiliejote į jo bendruomenę?
– Kai pažvelgi atgal, matai, kaip Lietuvos teatras nubėgo į priekį tiesiog šuoliais. Tačiau negali paneigti ir to, kas buvo prieš 35–40 metų. Esmių esmė scenoje yra aktorius. Jis visada kalba savo širdimi, talentu. Technologijos sukuria aplinką, kurioje aktoriaus talentas išsiskleidžia dar stipriau.
Nemėgstu žodžių „maža valstybė“, net jei žmonių skaičiumi esame nedideli. Juk kiek talentingų žmonių turime visose meno srityse! Ateina jaunoji režisūros karta – įdomi, gili, laisva, nesuvaržyta sistemų, būtinybės kam nors įtikti ar atliepti. Kiekvienas turi tą savo skriejančią paukštę, kurią augina, – savo teatrinės raiškos kryptį. Kai su jais bendrauji, klausaisi jų koncepcijų, ryškėja labai graži ateitis.
Pasikeitė ir galimybės. Beveik visi Lietuvos teatrai išgyveno renovacijas. Iš stanislavskiškos vaidybos tradicijos išaugome į savitą teatrą – grįstą tikrumu, bet kartu turintį žaismės, lengvumo. Mūsų aktoriai – muzikalūs, ritmiški, plastiški, galintys save išreikšti labai universaliai.
Šiandien bendraujame su stipriausiais Europos teatrais, bet iki to reikėjo užaugti. Visi teatrai eina tuo keliu, tik NKDT nuo pat pradžių buvo šiek tiek laimingesnis – jam vis atsiverdavo ypatingų kūrybos momentų. Žvelgiant į istoriją matyti, kad kartkartėmis atsirasdavo stiprių kūrybos impulsų, kurie teatrą augino ir formavo. Esame dėkingi, kad teko išgyventi tokius laikotarpius. Pavyzdžiui, kai tarpukariu į Valstybės teatrą režisierius Andrius Oleka-Žilinskas atsivežė režisierių Michailą Čechovą, tie keleri metai trupei buvo labai svarbūs, atvėrė kelią nuo pramoginio teatro link gilaus savęs permąstymo jame. Tokie impulsai, vienaip ar kitaip, vis sugrįžta.
– Kaip šiandien apibrėžtumėte paties teatro esmę ir jo misiją: kas jame svarbiausia dabar?
– Teatro misija tampa universalesnė, vis labiau integruojant kitus menus, tai stipriai tarpdisciplininė meno rūšis. Kartu teatras prabyla į tavo sielos gelmę – pažadina tavyje tylą, kurioje gali išgyventi santykį su tuo, ką matai scenoje. Ir toje tyloje pajusti ilgesį to, kas iš tiesų yra gražu ir prasminga. Giliai patirti, kad yra kažkas, kas ateina iš amžinybės. Ir širdis pradeda dainuoti. Supranti, kad dėl to verta stengtis, verta džiaugtis, kai tai pasieki, ir tada jau kyla klausimas – kaip tai toliau išlaikyti, nes į kalną kopti lengviau, nei jame išbūti.
Tą kūrybos saldumą pajutome dirbdami su Robertu Wilsonu. Kažką panašaus išgyvenome ir su režisieriumi Jakubu Skrzywaneku: tikrą, kūrybingą, prasmingą buvimą, analizuojant savo laiką ir jo problemas. Menas – kaip šaltinis: kas geba iš jo atsigerti, tas laimingas. Kas yra teatras? Žmonės. Pavienių kūrėjų susitelkimas į vienį dėl idėjos. Sintezė tarp žmonių, bendras kūrybinis susitelkimas, vienio pajautimas, aiškus suvokimas, dėl ko tai daroma ir kur einama.
– Koks, Jūsų akimis, NKDT esamojo laiko veidas, jei jį tektų nusakyti keliais žodžiais?
– Drąsus, mąslus, dvasingas, elegantiškai orus, pranašišką žvilgsnį turintis veidas. Norėčiau, kad toks ir išliktų.
– „Lietuviškos Vėlinės“ – vienas įsimintiniausių pastarojo laiko NKDT spektaklis. Jis paliečia stipriai, provokuoja, verčia permąstyti savo tapatybę. Vis dėlto spektaklis dėl savo drąsių kūrybinių sprendimų sukėlė prieštaringų nuomonių. Ar Jūsų, teatro vadovo, akimis, teatre turėtų egzistuoti tam tikros ribos?
– Spektaklio kūrybos procesas buvo kupinas iššūkių. Visa komanda labai aiškiai žinojo, ko nori, bet norėjo ir to, kas, atrodytų, scenoje neįmanoma: vandens, ugnies, žemės... Žodžiu, dalykų, kuriuos riboja tiek techninės galimybės, tiek galiojantys saugos reikalavimai.
Tapęs vadovu išsikėliau tikslą, kad kūryboje žodis „ne“ neturėtų egzistuoti. Jeigu kūrėjui tikrai to reikia ir jis sugeba tai pagrįsti, vadinasi, reikia ieškoti būdų, kaip tai įgyvendinti. Mes tas galimybes radome, kartu išlaikydami saugumą. Jei savo laiku režisieriai Jonas Jurašas ar Jonas Vaitkus būtų buvę neribojami ideologinių ar sisteminių suvaržymų, sunku net įsivaizduoti, į kokias kūrybines aukštumas tai būtų išaugę. Kūrėjo negalima riboti nei finansais, nei įstatymais, draudžiančiais vieną ar kitą veiksmą.
Žinoma, yra ribos – estetinės, žmogiškos. Man nepriimtinas brutalumas, žiaurumas, orumo žeminimas. Nors sakoma, kad aktorius turi viską peržengti, vis tiek liekame žmonėmis, turinčiais savo vertybes.
„Lietuviškose Vėlinėse“ nematau nė vieno nepateisinamo momento. Turime bręstantį, talentingą režisierių J. Skrzywaneką. Jis, pasitelkęs Adomą Mickevičių, privertė mus kelti klausimą: kokios šiandien yra Lietuvos nuodėmės? Kiekvienas aktorius turėjo atlikti savotišką tiriamąjį darbą, remdamasis savo gyvenimo patirtimi, suprasti, kaip suvokiame savo laiką, save jame. Tai privertė permąstyti daug svarbių dalykų. Kai esi pasiekęs tam tikrą gyvenimo brandą, tokios patirtys tampa itin turtingos.
Jei išgirstu pastabų, kad galbūt ko nors jame per daug, to nevertinu kaip spektaklio problemos. Kartais tai per greitai padarytos išvados. Galbūt reikia sugrįžti prie spektaklio vėliau ir atrasti savo santykį su juo. Mano giliu įsitikinimu, teatras turi provokuoti, skatinti mąstyti ir būti atsakingu savo laiko piliečiu. Tokį teatrą aš išpažįstu ir noriu kurti. Taip, reikia ir pramogos, bet kai tampi tarsi Džonatano Livingstono Žuvėdra, nebenori striksėti – nori skristi.
– Kokie kiti iššūkiai Jūsų laukė tampant teatro vadovu ir kaip ši patirtis pakeitė požiūrį į spektaklio kūrybos procesą?
– Didelis iššūkis buvo prisiimti atsakomybę – vadovo vaidmenį. Įsitraukimas į visos teatro veiklos organizavimą, problemų sprendimą, nuolatinį komandos būrimą – tarsi nuolatinis ėjimas gilyn, bet kartu ir aukštyn. Niekas nevyksta greitai. Viskas vyksta labai lėtai.
Žinoma, išbandymų padaugėja kūrybos laikotarpiu, kuriant spektaklį. Tačiau didžiausias iššūkis – išgirsti savo laiką. Suprasti, kokios temos šiandien svarbios, kokios dramaturgijos imantis jos gali būti paliestos ir kas geba jas tiksliausiai analizuoti.
Vienas esi tarsi niekas – būtina komanda. Tikroji komanda atsiranda tada, kai ja pasitiki, kai nebereikia kontroliuoti, kai kiekvienas savo srityje jaučiasi laisvas ir kūrybingas. Tuomet gimsta savotiškas energijos vulkanas, kuris įkvepia, padrąsina, įpareigoja, ugdo atsakomybės jausmą.
Kartais užtenka spektaklyje pavėluoti milisekundę – su šviesa, su garsu, išeiti – ir jau jauti, kaip viskas pradeda byrėti. Net drabužio klostė scenoje tampa svarbi. Štai, stebint R. Wilsono spektaklį „Septynios vienatvės“ aštuntą kartą, nutiko taip, kad viena darbuotoja susirgo ir ją pakeitė kitas kūrybinės komandos narys. Atrodytų, smulkmena, bet kadangi komunikacija vyko per vertėją, atsirado kitas ritmas ir jau nebeliko tos atmosferos, kurią komanda buvo sukūrusi. Atrodo, smulkmenos, bet mene jų nebūna.
– Kas šiandien padeda teatrui nepasiklysti tarp pramogos ir prasmingos kūrybos paieškų?
– Dažnai pasikalbame su bičiuliu Latvijos nacionaliniu dramos teatro vadovu Māriu Vītolu – gaudami ribotą finansavimą, kad galėtų išgyventi, jie priversti repertuarą kreipti labiau komercine, pramogine kryptimi. Mes taip pat galėjome eiti panašiu keliu, bet pasirinkome kitą – kurti tai, kas mums iš tiesų svarbu, ir tą svarbą nuosekliai komunikuoti, ugdant tokio teatro poreikį.
Leidžiame sau bręsti patiems, bet kartu bręsta ir žiūrovas, – tai bendras kelias. Tai, ką kuriame, pamažu tampa ne atsitiktiniu pasirinkimu, o nuolatiniu poreikiu. Regis, tai pasiteisino – žmonės, eidami į mūsų teatrą, jau žino, ko gali tikėtis, ir sąmoningai renkasi būtent tokį teatrą.
Tai ilga kelionė įveikiant iššūkius, su mažomis, bet svarbiomis pergalėmis, kuriomis norisi pasidžiaugti ir kurias norisi išlaikyti ateityje.
Tapęs vadovu, išsikėliau tikslą, kad kūryboje žodis „ne“ neturėtų egzistuoti.
– NKDT spektakliuose galima justi ir stiprų dialogą tarp skirtingų kartų aktorių. Kaip pavyksta sukurti šį ryšį?
– Pats stebiuosi, kiek trupėje yra talentingų žmonių, kokia bręsta jaunoji karta, perimdama mūsų teatro tradiciją, pagarbų santykį su kūryba, su tuo, kas vyksta scenoje, ir su žiūrovu. Tai suteikia labai gražią viltį, kad teatras nebus lengvai paklaidinamas.
Stengiamės kviesti dirbti ne po vieną aktorių, o didesnę grupę iš to paties kurso, kad jie ateitų kartu, jaustųsi drąsiau vieni šalia kitų ir atsineštų savo spalvų. Tačiau, formuodami repertuarą, siekiame, kad tame pačiame spektaklyje susitiktų skirtingų mokyklų ir kartų aktoriai, kad natūraliai vyktų tradicijos perdavimas. Turime gražų paprotį: kai ateina jaunas aktorius, kas nors iš vyresniųjų natūraliai, jausdamas vidinę simpatiją, tampa jo globėju. Svarbu, kad būtų lygiuojamasi į tam tikrą vertybinį lygmenį. Teatro pagrindinis tikslas visada buvo gyva, drąsi kūryba. Net ir sovietiniu laikotarpiu Kaunas turėjo daugiau laisvės nei Vilnius. Gal todėl, kad buvo šiek tiek kitoks ir dėl to galėjo sau leisti daugiau.
Mūsų kartai tai skamba savaime suprantama, bet jaunesniems kartais atrodo keista, kai pasakai, kad scena yra tarsi šventovė. Tačiau kai tą santykį subrandini, supranti, kad scena nepasikeičia, – pasikeiti tu. Pradedi jausti, kokio sakralumo yra tai, ką darai.
Labai daug šia prasme davė R. Wilsonas – jis išmokė nurimti, nutilti, pajusti tylą. Būtent iš tos tylos prasideda kūryba. Tai turėjo pajusti ne tik aktorius, bet ir visa kūrybinė komanda. Tiems, kurie anksčiau su tuo nebuvo susidūrę, atsivėrė visai kitas kūrybos matmuo – rituališkas, sakralus. Tokia kūryba ateina ne iš horizontalės, o iš vertikalės.
– Kokias vertybes laikote svarbiausiomis kuriant prasmingą gyvenimą šiandien ir kokių jų palinkėtumėte kitiems?
– Svarbiausia – neišduoti savęs. Laikas leidžia aiškiai pamatyti, kiek daug kompromisų padarome ir kiek jie kartais ne augina mus, bet, priešingai, suvaržo mūsų galimybes. Ilgainiui supranti, kokią kainą tenka mokėti, kai nutolsti nuo to, kas tau iš tikrųjų svarbu.
Linkėčiau sau ir kiekvienam saugoti tai, ką visa savo esybe jauti kaip tikra, šventa ir brangu. To neparduoti nei dėl ambicijų, nei dėl emocinių svyravimų, nei dėl trumpalaikio spaudimo, kas labai lengvai gali sugriauti tai, ką kuri. Kai žmogus tai atpažįsta savyje, jis ima tai atpažinti ir kituose. Tada atsiranda bendruomenės jausmas ir atsakomybė – ne tik už save, bet ir už bendrą vertybinį lauką. Iš to viskas plečiasi iki šeimos, darbo aplinkos, miesto, Lietuvos, pasaulio. Tai, ką laikome šventa ir neišduodama, tampa kasdienybės pagrindu, kartu gerovės ir taikos garantu.
Gyvenimo apibendrinimai man leidžia daryti išvadą: visas pasaulis yra tavyje. Koks esi tu, tokia yra ir tavo aplinka: kultūra, santykiai. Tai raktas į visų problemų sprendimą. Esame žmonės – klystame, parklumpame. Jeigu jau angelai kartais krinta, tai žmogus parklumpa žymiai lengviau. Tai nėra bėda, svarbu suvokti, kad parklupai, ir vėl stotis.
Platūs veiklos horizontai
E. Stancikas – vienas pirmųjų aktorių, teatro karjerą pradėjusių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Baigęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 1990 m. jis buvo pakviestas į tuometį Kauno valstybinį dramos teatrą, kur debiutavo Jono Jurašo spektaklyje „Smėlio klavyrai“.
E. Stancikas dirbo su ryškiausiais Lietuvos ir užsienio teatro režisieriais: Jonu Jurašu, Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Artūru Areima, Inesa Paliulyte, Aidu Giniočiu, Vidu Bareikiu, Peeteriu Jalakasu, Jakubu Skrzywaneku ir kt.
Sukūrė vaidmenis spektakliuose: Vandos Juknaitės „Vainuto raštininkas“ (1994, rež. G. Padegimas), Antono Čechovo „Žuvėdra“ (2001, rež. J. Vaitkus), Osamu Dazai „Ir reikia eiti“ (2001, rež. V. Tertelis), Williamo Shakespeare’o „Venecijos pirklys“ (2003, rež. J. Vaitkus), „Liūdnas Dievas“ (2008, rež. I. Paliulytė), Sofi Oksanen „Apsivalymas“ (2011, rež. J. Jurašas), Ivano Turgenevo „Mėnuo kaime“ (2012, rež. V. Tertelis), „Balta drobulė“ pagal A. Škėmą (2012, rež. J. Jurašas), „Barbora“ pagal J. Grušo dramą (2014, rež. J. Jurašas), Thomo Manno „Fjorenca“ (2016, rež. J. Vaitkus), Friedricho Dürrenmatto „Senos damos vizitas“ (2019, rež. A. Giniotis), Williamo Shakespeare’o „Audra“ (2023, rež. P. Jalakas), „Lietuviškos Vėlinės“ pagal Adomą Mickevičių (2025, rež. J. Skrzywanekas).
Nuo 2007 m. NKDT vadovaujantis E. Stancikas (2022 m. paskirtas antrajai penkerių metų kadencijai), jis nuosekliai įgyvendino kūrybinę programą net ir sudėtingomis teatro renovacijos sąlygomis. Jo vadovavimo laikotarpiu suformuotas ambicingas, įvairiapusis repertuaras, o 2012 m. teatrui suteiktas nacionalinio teatro statusas.
2022 m. NKDT tapo vienu pagrindinių programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ partnerių, bendradarbiavusiu su Kanados, Prancūzijos, Norvegijos, Švedijos, Vengrijos kūrėjais ir pasaulinio garso režisieriumi Robertu Wilsonu.
E. Stanciko vadovavimo laikotarpiu teatras įsiliejo į tarptautinį scenos menų tinklą „Prospero NEW“, vienijantį prestižines Europos teatrines institucijas ir festivalius.
2016 m. Vytauto Didžiojo universitete apgynęs edukologijos krypties socialinių mokslų daktaro disertaciją tema „Suaugusiųjų dramos teatro žiūrovų kultūrinio sąmoningumo saviugda“, E. Stancikas aktyviai dirba teatro edukologijos srityje.
Už kūrybinę ir visuomeninę veiklą jis apdovanotas reikšmingais įvertinimais, tarp jų – Kauno miesto apdovanojimu „Fortūna“, Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2025).
Naujausi komentarai