2021 m. susibūręs trio jau skaičiuoja ketvirtuosius gyvavimo metus. Pokalbyje su maestro P. Geniušu – šiek tiek retrospektyvos, tačiau daugiausia žvelgiama ateities perspektyvon iš akimirkos čia ir dabar, jau regint artėjantį koncertą, kaip dovaną Pažaislio muzikos festivaliui.

– „Grand Trio Vilnius“ gyvuoja jau ketvirtus metus. Kaip apibūdintumėte Jūsų muzikinės bendrystės jausmą?

– Bendrystė muzikuojant – vienas nuostabiausių dalykų, kuriuos tenka patirti gyvenime. Tai pokalbis be žodžių, pokalbis tarp sielų, kai pašnekovas tampa toks artimas, pažįstamas ir mylimas. Mūsų trio jungia tris kartas.

D. Geringą garbinu nuo jaunystės kaip vieną muzikos atlikimo korifėjų, o dabar turiu privilegiją kartu koncertuoti, įrašyti muziką, džiaugtis jo draugyste ir pasitikėjimu; jis kartais leidžia net savo violončelę panešti (šypteli). Jo muzikinės įžvalgos ir patarimai neįkainojami – jis turi milžiniškos muzikavimo su didžiausiais pasaulio muzikantais patirties.

Su mūsų nuostabiąja smuikininke D. Kuznecovaite pirmą kartą muzikavau, jai dar esant dvylikos metų perspektyviausia čiurlioniuke. Vėliau dviese ne kartą koncertavome ir įrašėme kompaktinę plokštelę. Dalia pasižymi jaunatviškos energijos ir aukščiausios meistrystės derme. Man nuostabu rezonuoti su šiais muzikais, kartu grojant apima jausmas, tarytum rankose laikant standžią, gerai įtemptą lanko templę ir visada pasiruošus iššauti.

– Pasidalykite rugpjūčio 7-ąją skambėsiančio koncerto programos – Jeano Sibeliaus Fortepijoninis trio C-Dur („Lovisa“), Anatolijaus Šenderovo „Giesmė ir šokis“, Franzo Schuberto Fortepijoninis trio Nr. 1 B-dur, op. 99 – idėjos gimimu.

– J. Sibeliaus trio vėliau atliksime viename svarbiausių Vokietijos festivalių Usedomo pusiasalyje, panašiame į mūsų Neringą. Šių metų festivalio tema – Suomija, todėl pasirinkome J. Sibelių. Genialusis F. Schuberto Trio Nr. 1 B-dur jau seniai yra mūsų planuose, galų gale atėjo jo eilė. Mūsų kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti visi A. Šenderovo kūriniai fortepijoniniam trio, tuoj išvys pasaulį ir Pažaislio muzikos festivalyje šią plokštelę klausytojai turės galimybę įsigyti. „Giesmė ir šokis“ bus kaip demo (juokiasi).

Jau reklamoje pamatytas magiškas žodis „festivalis“ skatina norą ateiti, dalyvauti, patirti šventę, būti bendraminčių būryje.

– Išskleiskite kiekvieną koncerto kūrinį: kas ir kokie jie Jums kaip pianistui, taip pat ir galvojant apie trijų muzikantų bendrystę.

– J. Sibeliaus simfonijų pasaulis jau seniai mane pakerėjo. Jo fortepijoninių kūrinių daug groti neteko, todėl dabar tiesiog niežti rankas, kaip norisi prisiliesti prie šio šiaurės giganto muzikos su trio. F. Schubertas yra vienas giliausių ir kartu mieliausių visų laikų ir tautų kompozitorių. Man jis pataiko į tą širdies vietą, kurios niekas kitas negali užimti. Su D. Geringu teko groti kultinę F. Schuberto sonatą „Arpeggione“ mūsų pačiame pirmame koncerte dviese. Su D. Kuznecovaite Vilniaus festivalyje esame atlikę jo neįtikėtino sunkumo Fantaziją. Sėkmingai perėję patikrą po du, dabar jau trise nersime į gelmes ir kilsime į dangų: imsimės vieno fortepijoninio trio žanro šedevrų – F. Schuberto Trio Nr. 1 B-dur.

D. Geringas yra šviesaus atminimo A. Šenderovo klasės draugas ir pagrindinis šio puikaus kompozitoriaus ekspertas ir ambasadorius plačiame pasaulyje. Man irgi teko asmeniškai bendrauti su A. Šenderovu, pažinti jo estetiką ir pageidavimus atlikėjui, kurie buvo labai konkretūs, paremti instrumentų galimybių žinojimu ir kartu inspiruojantys.

– Esate daugybę kartų dalyvavęs Pažaislio muzikos festivalyje, tad kas ir koks jis Jums? Kokie labiausiai įsiminę patyrimai?

– Pažaislio festivalis man visų pirma yra savas ir mielas, bet kartu suvokiu jį kaip didingą ir reikšmingą. Festivalio organizatoriai sugeba viską daryti lyg ir lengvai, laisvai, be įtampos, bet taip tik atrodo – tai rimtas, profesionalus, gerai sustyguotas komandos darbas sukuria tą lengvumą.

Daug įsimintinų patirčių... Paminėsiu praeitą vasarą. Keturi fortepijonai ir keturi Geniušai: Julius, Anna, Lukas ir Petras. Atlikome Simeono ten Holto „Canto Ostinato“. Mums tai buvo hipnotizuojantis, užburiantis ritualinis vyksmas, besitransformuojantys erdvė ir laikas. Tikiuosi, klausytojai irgi patyrė kai ką panašaus.

– Pažaislio muzikos festivaliui vardą suteikęs Pažaislio vienuolynas, baroko architektūros perlas, kurio kieme vyksta didieji koncertai, kur paprastai žymima pradžia ir atsisveikinama su festivalio vyksmu. Pasidalykite Pažaislio vienuolyno asmenine pajauta, nebūtinai esant festivalio vyksme, galbūt asmeninėje vienumoje lankantis šioje meno ir religinio sakralumo apgyventoje vietoje.

– Toks skambus žodis „Pažaislis“. Didinga architektūra nuostabiame kraštovaizdyje, vienuolyno įmelstos erdvės, atrodo, viskas, kas vyksta šiose erdvėse, arba su Pažaislio ženklu, turi būti tik tauru ir dvasinga. Mane ta atmosfera persmelkia, amžinybę ir Dievą prisimenu ne tik apsilankęs vienuolyne, bet netgi važiuodamas autostrada, kelioms sekundėms pamatęs Kauno marias ir vienuolyno kupolą.

– Ką Jums, kaip pianistui, muzikos meno asmenybei, visa itin giliai jaučiančiam ir išjaučiančiam, teikia konkrečios vietos, supančios aplinkos savitumas, istorinė, prasminių reikšmių suformuota autentika, materialiai nemateriali realybė, kuri randasi santykyje su žmogumi, įeinančiu, esančiu, patiriančiu...

– Apskritai erdvės, kuriose tenka koncertuoti, suteikia naują atmosferą, kiekviena publika įneša savo indėlį į muzikos aktą. Kartais, jei groji svarbioje salėje, kur koncertavo daug įžymybių, jų portretai su autografais kabo ant sienų, tai sukelia įtampą, tačiau scenose kartais ta įgrota erdvė ir tos korifėjų energijos kaip tik padeda. Ypač įkvepia sakralios patalpos, žvelgiant į ikonas, vitražus ar šventųjų skulptūras apima palaima. Improvizacijai ir džiazui palankios modernesnės patalpos, pavyzdžiui šiuolaikinio meno galerijos arba konvertuotos industrinės patalpos. Tačiau noriu pabrėžti – giluminė muzikos esmė nesikeičia.

– Remdamasis plačia ir ilgamete koncertine karjera, kaip regite ir vertinate festivalį kaip reiškinį? Kiek XXI a. visa ko daugyje, pasiūlos gausoje, netgi, atsargiai sakyčiau, pertekliuje yra reikalinga ir reikšminga sukurti, suburti ir išgyventi festivalį kaip tam tikra prasme šventą (siejant su žodžiu „švęsti“) muzikos meno laiką?

– Tą patį galiu pasakyti apie festivalius, muzikos esmė nesikeičia, bet paties įvykio nuotaika keičiasi. Jau reklamoje pamatytas magiškas žodis „festivalis“ skatina norą ateiti, dalyvauti, patirti šventę, būti bendraminčių būryje. Žmogus, pasirinkęs aplankyti koncertą, jau savanoriškai atsiriboja nuo minėto informacinio tvano, sutelkia dėmesį ties vienu ar keliais kūriniais, savaime pasineria giliau.

– Kokie būtų Jūsų žodžiai publikai, laukiančiai, besiruošiančiai į Pažaislio muzikos festivalio renginius, festivalio rengėjams, dalyviams, drauge minintiems 30-metį ir keliaujantiems ateitin, kad gyvuotų muzikos menas, ataidintis sielos skambesiu?

– Festivalio 30-mečio proga visų pirma noriu padėkoti nuostabiai publikai: ačiū, kad esate, būkite ir toliau tokie puikūs, tai jūs savo dalyvavimu įprasminate mūsų pastangas. Sveikinu puikiuosius festivalio organizatorius, kurių dėka klausytojai ir atlikėjai susirenka tuo pačiu metu į tą pačią vietą (šypsosi).

Kas? GRAND TRIO VILNIUS koncertas.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Rugpjūčio 7 d. 18 val.