„Jeruzale, jeigu Tave užmirščiau..." – šia 137-osios Psalmės eilute klaipėdietis Antanas Stanevičius pavadino savo fotografijų parodą apie Jeruzalę ir Izraelį. Ji gimė iš dviejų autoriaus kelionių po Izraelį 2007 ir 2011 metais. Menininkas bando įminti Izraelio stiprybės paslaptį, atsigręždamas į praeitį bei žvelgdamas į dabartį.

Paroda jau buvo eksponuota Vilniuje, Klaipėdoje bei mažesniuose Lietuvos miestuose, o dabar atkeliavo į Kauną, į tris kultūras jungiantį renginį – „Sugiharos savaitę“. Atidarymas vyks rugsėjo 5 d. (antradienį) 15 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje.

Ta proga siūlome išsamesnę pažintį su parodos autoriumi.

– Esate žurnalistas, redaktorius, fotografas ir poetas. Kas Jus paskatino rinktis šias profesijas ir kuri iš jų Jums svarbiausia?

– Iš tėvų ir protėvių gauti genai skatino kurti: rašyti, fotografuoti. Svarbiausia man būtų poezija, paskui fotografija. Knygų redagavimas ir jų leidyba padeda užsidirbti duonai.

– Kada ir kaip susidomėjote fotografija?

– Fotografuoju nuo keturiolikos Gal dėl to pradėjau fotografuoti, kad nemokėjau piešti...

– Per savo profesinę karjerą esate sukūręs daug fotografijos ir rašto darbų. Kuriuos jų išskirtumėte?

– Man pačiam svarbiausios dvi eilėraščių knygos – „Viešbutis“ ir „Namai“, dvi publicistinių apybraižų knygos – „Taravos Anikės mįslė“ ir „Nepriklausomybės Akto signatarai. Alfonsas Žalys“, du fotografijos albumai – „Romantiškoji Klaipėda“ ir „Atkaklioji Žuvėdra“, dvi fotografijos parodos – „Namie ir svetur“ ir „Jeigu Tave užmirščiau, Jeruzale“.

– Būtent su pastarąja fotografijų paroda dalyvaujate „Sugiharos savaitėje“. Japonijoje Čijunė Sugihara laikomas nacionaliniu didvyriu, Lietuvoje jo kilnūs darbai taip pat žinomi. Kokia Jūsų nuomonė apie šio diplomato veiksmus, leidusius išsigelbėti tūkstančiams žydų?

Aš didžiuojuosi tais tautiečiais lietuviais, kurie rizikavo savo gyvybe, bet gelbėjo žydus nuo mirties.

– Č. Sugihara – sektinas pavyzdys visiems žmonėms visais laikais. Jis sergėjo Dievo įsakymą „Nežudyk!“. Būčiau laimingas, jei būčiau galėjęs būti vietoj jo ar bent panašus į jį. Aš didžiuojuosi tais tautiečiais lietuviais, kurie rizikavo savo gyvybe, bet gelbėjo žydus nuo mirties. Sąžinė buvo stipresnė už baimę!

– Kodėl, Jūsų nuomone, jaunimas Lietuvoje turėtų žinoti apie Č. Sugiharą?

– Mūsų jaunimas imlus geriems darbams. Tik vienas pavyzdys – „Misija Sibiras“. Žinios apie Sugiharą, žinios apie Palaimintąjį Matulionį padeda nukreipti save didvyriškumui, ugdyti savyje asmenybę, jaustis tikruoju žmogumi.

– Jūs garsėjate ne tik kaip savo srities profesionalas, bet ir kaip šeimos žmogus. Kas, Jūsų nuomone, šeimoje yra svarbiausia?

– Pavyzdžiu tikrai negaliu būti, nors iš esmės aš esu šeimos žmogus, labai myliu keturis savo vaikus ir tris anūkus. Nesulaukus dvidešimties metų, skubota pirmoji santuoka man nepasisekė. Neneigiu ir savo kaltės, tačiau nieko nebeatsuksi atgal. Antroji santuoka taip pat buvo skubota, tačiau kaip loterijoje – pasisekė.

Svarbiausia šeimoje – daryti viską, kad vaikams būtų mielas gyvenimas. Pagal tą pavyzdį ir jie kurs savo šeimas.

– Ar turite gyvenimo šūkį, kuriuo vadovaujatės?

– Turėjau įvairių šūkių, kuriuos diktavo aplinkybės. Dabar bene aktualiausias vienas: kad ir kas būtų, nepabėgti iš Lietuvos! Ir vaikų neišleisti! Lietuvis yra tas, kuris gyvena Lietuvoje.