Fotografijos klasiko A. Newmano pamoka: prisiminti ir gėrėtis | kl.lt

FOTOGRAFIJOS KLASIKO A. NEWMANO PAMOKA: PRISIMINTI IR GĖRĖTIS

Po pertaukos vėl duris lankytojams atvėrusi Kauno fotografijos galerija surengė įsimintiną parodą „Arnold Newman: MasterClass“ („Arnoldas Newmanas: meistriškumo pamoka“). Galima drąsiai teigti, kad Kaune turime progą pamatyti fotografijos klasiką – vieno garsiausių pasaulyje XX a. portreto žanro fotografų darbus.

Apsilankymas Kauno fotografijos galerijoje tampa dar įsimintinesnis, žinant, kad čia eksponuojami originalūs A.Newmano fotografijų atspaudai, o didesnė jų dalis anksčiau nebuvo pristatyta parodose.

Pasak parodos kuratoriaus Williamo A. Ewingo, daugiau kaip šešis dešimtmečius besitęsusi kūrybinė karjera A.Newmanui (1918-2006) leido tapti vienu produktyviausių, kūrybingiausių ir sėkmingiausių praėjusio amžiaus portretistų. Autorius, galima sakyti, kūrė XX a. elito ikonografiją, iš kurios šiandien pažįstame žymiausius fotografo amžininkus: dailininkus, rašytojus, muzikus, verslininkus ir bankininkus.

A.Newmanas įamžino tokius garsius menininkus kaip Pablo Picasso, Andy Warholas ir Marcas Chagallas, kino ir populiariosios kultūros ikoną Marilyn Monroe bei fotografavo net penkis JAV prezidentus, įskaitant ir Johną Fitzgeraldą Kennedy, kurio fotografiją galima išvysti parodoje Kaune.

Ilgas A.Newmanui pozavusių garsių asmenybių sąrašas neleidžia abejoti jo darbų dokumentine verte. Tačiau, kaip taikliai pastebi W.A.Ewingas, A.Newmano fotografijos šiandien svarbios ne vien kaip istorijos archyvas. „Nufotografuoti žmonės gali būti senai mirę, tačiau fotografijos neatrodo pasenusios“, – teigia parodos kuratorius. Vien garsūs nuotraukose įamžintų asmenybių vardai negali užtikrinti fotografijų aktualumo šių dienų kontekste. Fotografijos žiūrovą šiandien paveikia ir ilgam įsimena dėl savo meninės formos, originalaus autoriaus kūrybinio braižo, kuris XX a. fotografijoje įtvirtino tuomet naują ir ryškią portreto žanro kryptį.

Kompozitorius ir dirigentas Leonardas Bernsteinas, Niujorkas, 1946 m. Arnoldas Newmanas. / „Getty Images“ nuotr.

Paprastai portretinėje fotografijoje svarbiausia vieta tenka žmogaus figūrai, dažniausiai – portretuojamojo veidui, kuriame žiūrovas tikisi išskaityti nuotraukoje įamžinto asmens charakterio bruožus, patirtį ar sugautas momentines emocijas. Žinomų asmenybių portretuose taip pat svarbus ir jų statuso, pasiekimų, veiklos apibūdinimas, kuriam fotografai nuo seno naudodavo portretą papildančias detales – dailininkus įamžindavo su teptukais prie molberto, rašytoją su rašikliu ir t. t. Tačiau A.Newmanas fotografuojamo žmogaus aplinką, jį supančius daiktus traktavo ne kaip papildomus, bet svarbiausius žmogaus atvaizdo elementus ir suformavo savitą portreto žanrą – vadinamąjį aplinkos portretą.

Pats fotografas savo darbus dar apibūdino kaip simbolinius, pabrėždamas, kad portretuojamo asmens aplinka ir joje esantys objektai nuotraukose tampa prasmingais ženklais, kurie apie pozuotoją pasakoja kur kas išraiškingiau ir plačiau, nei tai galėtų padaryti tik paties žmogaus atvaizdas. Todėl A.Newmanas, užuot fotografavęs fotostudijoje, įamžindavo garsius menininkus ir kitas žymias asmenybes jų darbo, namų ar kitoje su jų veikla ir gyvenimu susijusioje aplinkoje.

Fotografas Robert’as Doisneau, Niujorkas, 1981 m. Arnoldas Newmanas. / „Getty Images“ nuotr.

Dar svarbiau tai, kad aplinkos teikiamų kūrybinių galimybių išnaudojimas A.Newmanui leido sukurti savitą, išraiškingą fotografijų meninę formą. Kaip teigia W.A.Ewingas, geriausius savo darbus A.Newmanas sukūrė tada, kai galėjo viską kontroliuoti, režisuoti fotografuojamą situaciją pasirinktoje aplinkoje. Parodos kuratorius pastebi, kad A.Newmano portretai sukomponuoti tartum natiurmortai. Ir iš tiesų, atidžiau įsižiūrėjus į šio fotografo darbus, galima suprasti, kad įspūdinga jų forma yra kruopščiai autoriaus apgalvota ir „sukonstruota“, jog pasiekti tobulos atvaizdų estetikos autoriui pavyksta ne tik dėl meninių sprendimų, bet ir tobulo fotografijos amato įvaldymo.

Bene ryškiausias, lengvai atpažįstamas A.Newmano fotografijų bruožas – tai, kad fotografijų kompozicijose dažniausiai nedominuoja žmogaus figūra ar veidas. Jose paliekama daug erdvės, kurią autorius kiekvienu atveju išnaudoja vis kitaip: kartais ji yra pilna įvairių daiktų, bet kartais – visiškai tuščia, vizualiai artima abstrakcijai. Kompozicijas užpildo ir meistriškai išnaudojama šviesa, išryškinanti objektų tūrius, kurianti šviesių ir tamsių tonų kontrastą nespalvotose fotografijose ir tampanti bene svarbiasiu estetiniu elementu, kai pasirenkama fotografuoti tuščiose erdvėse.

Šokėja ir režisierė Twyla Tharp, Niujorkas, 1987 m. Arnoldas Newmanas. / „Getty Images“ nuotr.

Žmogaus kūnas, laikysena, rankų padėtis atliepia aplinkoje matomas formas bei akcentuoja pačios fotografijos kompozicinį sprendimą. Žymūs menininkai tampa savo darbų dalimi.

Kita vertus, nemažiau svarbus ir žmogaus figūros santykis su aplinka. Ne tik aplinkos detalių simbolinė prasmė, bet ir fotografijų meninė forma žmogų nuotraukose paverčia neatskiriamu nuo jo aplinkos. Žmogaus kūnas, laikysena, rankų padėtis atliepia aplinkoje matomas formas bei akcentuoja pačios fotografijos kompozicinį sprendimą. Žymūs menininkai ne tiesiog pozuoja prie savo kūrinių, jie tampa savo darbų dalimi, yra į juos integruojami. Pavyzdžiui, XX a. pirmos pusės avangardinių meno krypčių atstovas Marcelis Duchampas A.Newmano fotografijoje atrodo įamžintas tarsi siurrealistinėje pasąmonės ir kūrybinių vizijų erdvėje. Nuo žiūrovo žvilgsnio, o simboliškai ir nuo įprastos realybės jį skiria pirmame plane matomas virvelių raizginys. Pats menininkas, nušviestas kontrastingos, dramatiškos šviesos, pozuoja paveikslų aspuptyje, kurie sukuria fragmentišką, tarsi vienu metu skirtingais rakursais matomos erdvės įspūdį, primenantį kubistinius paveikslus. Šis ir kiti panašūs A.Newmano darbai parodo svarbų jo darbų ir apskritai eksperimentinio XX a. pirmos pusės portreto bruožą – atvaizdas tampa fotografuojamų žymių menininkų kūrybos vizualiu analogu. Kitaip tariant, menininko asmenybę ir kūrybą šiuo atveju apibūdina ne įprasti jo profesijos atributai, bet pačios fotografijos estetika.

Rašytojas Gore’as Vidalis, Niujorkas, 1946 m. Arnoldas Newmanas. / „Getty Images“ nuotr.

Beje, būtent menininkų portretuose XX a. pirmoje pusėje galima išvysti radikaliausius ir įdomiausius kūrybinius ekperimentus, nes kūrėjų portretai nebuvo suvaržyti tokių griežtų reprezentacinių kanonų, kaip kitų sričių įžymybių atvaizdai. Kitaip nei pramonininkų, bankininkų ar politikų fotografijos, kurios pabrėžia jų respektabilumą, aukštą statusą ir įtakingumą, menininkų portretai akcentuoja kūrėjų išskirtines asmenybes ir kūrybos originalumą, todėl ir fotografams šioje srityje atsiveria didesnė laisvė. A.Newmanas ja pasinaudojo ypač kūrybiškai. Nors ir suformavęs savitą, atpažįstamą braižą bei įtvirtinęs aplinkos portreto žanrą, autorius niekada nekartodavo jau išbandytų kūrybinių sprendimų ir kiekvienai fotografuojamai asmenybei charakterizuoti ieškojo naujų būdų.

Tokią kūrybinę laisvę, bet kartu ir būtinybę nuolat atsinaujinti, tikriausiai, lėmė A.Newmano bendradarbiavimas su žinomais to meto iliustruotais žurnalais „Vanity Fair“ ir „Harper’s Bazaar“. Didžiausio savo populiarumo laikais tokie leidiniai galėjo suteikti fotografams gerai apmokamus užsakymus ir galimybes įgyvendinti brangius kūrybnius sumanymus. Tačiau komercinės karjeros viršūnėje siekę išsilaikyti fotografai turėjo rinkai pasiūlyti vis naują stilių, kurti vis naują aukštuomenės gyvenimo būdo įvaizdį.

Fotografams suteikiama kūrybine laisve ypač pasižymėjo žurnalo „Harper’s Bazaar“, su kuriuo bendradarbiavo A.Newmanas, meno redaktorius Alexey Brodovitchus. Jis skatino fotografus iki galo ištyrinėti tai, kas buvo unikalu kiekvieno iš jų meninėje vizijoje. Tačiau pamatęs neoriginaliai atliktą užsakymą menininkui sakė: „tu tai jau darei praeitą mėnesį“. Vis dėlto, net ir A.Brodovitchus žurnale atsisakė publikuoti A.Newmano sukurtą rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio portretą, kuris vėliau tapo geriausiai žinoma fotografo kūrybos ikona. Ko gero, tai tik patvirtina A.Newmano kūrybos novatoriškumą ir jo drąsių, bet kartu ir gerai apgalvotų bei preciziškų kūrybinių sprendimų svarbą fotografijos raidai.

Marcelis Duchampas, Niujorkas, 1942 m. Arnoldas Newmanas. / „Getty Images“ nuotr.

Vienas iš parodos rengėjų, Mineapolyje ir Lozanoje įsikūrusio Fotografijos parodų fondo (angl. Foundation for the Exhibition of Photography) vykdantysis direktorius Toddas Brandowas mano, kad ir šiandien, po A.Newmano mirties, jo darbai galėtų dar daug ko išmokyti mus visus – ir fotografijos žinovus, ir naujokus. Apie tai primena ir parodos pavadinime esantys žodžiai „meistriškumo pamoka“.

Šią mintį galima papildyti ir dar vienu svarbiu pastebėjimu: A.Newmano fotografijos žymiausioms XX a. asmenybėms suteikia charizmą ir mitą, ilgaamžiškesnį už pačius fotografui pozavusius žmones, o XX a. vaizdiniui – stilių, kuris nesensta kartu su istorijos faktais. Šiuo požiūriu A.Newmano darbai moko ne tik kurti fotografiją ar ja grožėtis, bet ir suprasti, kad fotografija didžiąja dalimi lemia, kaip ir kokia praeitis išlieka mūsų kolektyvinėje atmintyje. Be to, A.Newmano darbai parodo, kad praeitį galima ne tik prisiminti, bet ir ja gerėtis, o tai savo ruožtu reiškia išlaikyti ją gyvą mūsų dienų kultūroje.


Kas? paroda „Arnold Newman: Masterclass.“

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki 2022 m. sausio 9 d.

GALERIJA

  • Rašytojas Gore’as Vidalis, Niujorkas, 1946 m. Arnoldas Newmanas.
  • Šokėja ir režisierė Twyla Tharp, Niujorkas, 1987 m. Arnoldas Newmanas.
  • Fotografas Robert’as Doisneau, Niujorkas, 1981 m. Arnoldas Newmanas.
  • Marcelis Duchampas, Niujorkas, 1942 m. Arnoldas Newmanas.
  • Kompozitorius ir dirigentas Leonardas Bernsteinas, Niujorkas, 1946 m. Arnoldas Newmanas.
„Getty Images“ nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS