FOTOGRAFIJOS PĖDSAKAI ATVEDĖ Į SOVIETMEČIO SAULĖLYDĮ

Netikėtas posūkis pokalbyje su režisieriaus asistente Skirmante Cairns atskleidė vienos nuotraukos istoriją, prisodrintą dabartinei jaunimo kartai nežinomų sovietmečio grimasų.

Pažadino smalsumą

S.Cairns, redakcijoje pasakodama apie Lietuvoje kuriamą dokumentinį filmą, nejučia nukrypo į savo vaikystę ir išsitraukė iš rankinės neryškią nuotrauką, perfotografuotą iš kažkurio 1989 m. liepą išleisto laikraščio.

Atsitiktinumas lėmė, kad nuotrauka buvo perfotografuota su nuoroda į jos autorių – gerai žinomą fotografą prof. Romualdą Požerskį.

Kodėl ši nuotrauka, kurioje užfiksuota ketverių metų balta suknyte vilkinti Skirmantė,  pateko į laikraštį?  Ką apie įvykį, susijusį su šia nuotrauka, mena jos herojė ir laisvu fotografu anuomet dirbęs R.Požerskis? Gal jis išsaugojo tą nuotrauką? Tai sužinoti buvo smalsu ir "Kauno dienai", ir Skirmantei.

Iš protesto akcijos

"1989 m. liepą politinių akcijų vyko nedaug. Aš tuo metu Kaune fiksavau Valdo Adamkaus susitikimą su atkurta Skautų organizacija, prasidėjusią bado akciją, kuria buvo siekiama įteisinti įvykius, susijusius su Romo Kalantos susideginimu, Pasaulio lietuvių jaunimo dienų šventę Dainų slėnyje.

Liepą Lietuvos socialdemokratų partija surengė protestą prie Kauno savivaldybės pastato. Akcijoje dalyvavo moterys su vaikais. Jos protestavo prieš prasidėjusią ekonominę krizę, prieš talonus ir prasidėjusį nedarbą. Tame renginyje pastebėjau labai gražią, balta suknele ir balta skrybėlaite mažą mergaitę, kuri prilaikė stovėjusį ant žemės plakatą su užrašu "Bus muilo – Komunistų partija baigs plautis rankas". Kadangi plakatas buvo pastatytas ant žemės, šalia baltai aprengtos mergaitės, aš jos paprašiau pakelti jį aukštyn", – prisiminė Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius R.Požerskis, atsiuntęs redakcijai ne vieną nuotrauką iš to moterų mitingo ir, žinoma, tą, pagrindinę.

Parašė laišką fotografui

Pasirodo, Skirmantę į piketą atsivedė močiutė Irena Kalkienė. "Močiutė, kuri šiek tiek matoma kairėje fotografijos pusėje, nepriklausė jokiai partijai ir į piketą ėjo dėl ekonominių sunkumų. Nuotraukoje šalia močiutės stovi jos draugė ponia Juodišienė. Prieš fotografuodamas piketą R.Požerskis atkreipė dėmesį, matyt, į mano amžių ir baltą aprangą. Fotografas paprašė manęs atsistoti protestuojančiųjų priekyje ir pakelti aukštyn plakatą. Neseniai parašiau šiam fotografui laišką", – aiškino Skirmantė.

Štai ką ji rašė R.Požerskiui savo laiške: "Rašau Jums todėl, kad ir po daugybės prabėgusių metų man labai patinka ši vaikystės nuotrauka. Norėčiau turėti jos originalą, o ne kopiją iš laikraščio. Beje, aš puikiai atsimenu ir tą karštą, saulėtą 1989 m. liepos 4-ąją, ir tą šiurkštų pagalį, prie kurio buvo pritvirtintas sunkus plakatas. Atsimenu, kad tą didelį plakatą man buvo labai sunku laikyti iškeltą. Atsimenu ir šalia manęs stovėjusią moterį, kuri barškino šaukštu į tokį patį puoduką, kokiame mama man virdavo manų košę. Tai buvo rusvos spalvos maždaug 15 cm skersmens puodukas su ežiukais."

Piketavo dėl muilo trūkumo

Anot Skirmantės, piketo dalyviai iš pradžių ėjo kaire Laisvės alėjos puse nuo fontano link miesto sodo, o iš čia visi pasuko prie dabartinės savivaldybės, nors Skirmantei labiau norėjosi stabtelėti prie Lėlių teatro. Jauna moteris atsimena, kad piketavusieji kažką šūkavo, kažkas kažką sakė per megafoną – populiarų sovietmečiu balso garsintuvą.

Ką dar priminė Skirmantei R.Požerskio nuotrauka iš 1989 m. liepos 4-osios mitingo, apie kurį nėra informacijos net Kauno apskrities viešosios bibliotekos elektroniniame žinyne?

Pasklaidžius 1989 m. liepos 5 d. "Kauno dienos" (anuomet – "Kauno tiesa") puslapius, pavyko aptikti nedidelę žinutę, kurioje rašoma apie Moterų sąjūdžio ir Lietuvos socialdemokratų partijos surengtą piketą prie Miesto Vykdomojo komiteto (dabar savivaldybė) pastato. Susirinkusieji protestavo prieš mažas muilo ir skalbimo priemonių normas, skirtas kauniečiams pagal talonus. Reikalauta vienam gyventojui per metų ketvirtį skirti po 12 gabaliukų muilo ir po 5 kg skalbimo priemonių. Piketo dalyviai sudarė komisiją, kuria įpareigojo reikalauti iš to meto miesto vadovų gyventojus tenkinančio sprendimo, skirstant muilo ir skalbimo priemonių talonus. Beje, esant tokiai ekonominei suirutei buvo įkurtas "Ūkio bankas". Bet grįžkime prie Skirmantės prisiminimų.

Tualetinio popieriaus fenomenas

"Nors piketą atsimenu gerai, tačiau muilo trūkumo – ne, nes mamos sieninės spintos apačioje, kur buvo laikoma patalynė ir rankšluosčiai, kvepiančio tualetinio muilo tikrai netrūko – mama jau buvo jo prikaupusi juodai dienai. Ūkiškas muilas buvo laikomas atskirai – koridoriaus spintoje, – prisiminė Skirmantė. – Kai dabar šokoladinius sausainius valgęs sūnus manęs paklausė, ar ir man patiko tokie sausainiai, kai aš buvau maža mergaitė, susimąsčiau. Mat negalėjau prisiminti tokio konditerijos gaminio. Nebent obuolių pyragą ir želė iš "Neries" viešbučio konditerijos skyriaus. Tačiau tada, kai galėjau skanauti minėto pyrago ir želė, aš buvau visai mažytė."

Žinoma, sovietmečiu trūko įvairių prekių. Ne vienas kaunietis prisimena vienodas, neišvaizdžias prekes garsiajame "Merkurijuje" ar tėvų pastangas prieš Kalėdas ir Velykas kokiu nors būdu sumedžioti šventiniam stalui majonezo, žirnelių, mėsos ir kitų deficitų, kurių ypač pradėta stokoti 1985 m., prasidėjus perestroikai.

"Mano, anuomet keturmetės mergaitės, atmintyje iš to meto išliko giros cisternos ant ratų – tokia cisterna stovėjo Laisvės alėjoje, prie fontano. Per karštį prie skanios giros nusidriekdavo eilės ištroškusiųjų. Atsimenu ir ledų kioskus, ir kelias kapeikas kainavusius kelių rūšių ledus vafliniuose indeliuose – panašius ir dabar gamina viena latvių įmonė", – teigė pašnekovė, perestroikos laikų vaikas.

Perestroikos grimasos

Skirmantė gerai prisimena sovietmečiu nutįsusias ilgas eiles prie parduotuvių (ir jose), kur retai buvo prekiaujama mėsa, pagal talonus parduodamu sviestu ir kitais produktais.

Ilgiausios eilės nutįsdavo ir prie tualetinio popieriaus – gavusieji tokio popieriaus ritinėlių, suverdavo juos ant virvutės ir, išdidžiai pasikabinę ant kaklo, eidavo per Laisvės alėją, lydimi pavydžių žvilgsnių.

O kokios tuščios būdavo parduotuvių, ypač prekiaujančių mėsa, vitrinos... Ne vienas kaunietis prisimena matęs tokiose vitrinose tik karvių kanopų, o iš užsienio atvažiavę giminaičiai, žiūrėdami į vaisių ir daržovių parduotuvės Kęstučio gatvėje vitrinas klausdavo: "Ar čia agurkinė?". Mat vitrinoje buvo tik pintinė su agurkais.

"Atsimenu ir kefyrą bei pieną stikliniuose buteliuose, kuriuos vėliau pakeitė piramidės formos pakuotės, skirtos minėtiems produktams. Beje, iš ledų kioskų perestroikos pabaigoje pradingo ledai, bet štai "Merkurijaus" vitrinose mano akį traukė vakarietiško stiliaus lėlės, o šokoladinių sausainių, kuriuos dabar taip mėgsta mano sūnelis, tais laikais tikrai nebuvo", – pateikė margą prisiminimų šiupinį Skirmantė, kartu apgailestaudama, kad močiutė nepasiėmė jos į tų pačių metų rudenį vykusį Baltijos kelią, kuris tapo esminiu lūžiu mūsų kelyje į nepriklausomybę.