Magiška realybė
Kartais romanai gimsta ne prie rašomojo stalo. Naujausia žurnalistės ir rašytojos Jurgos Baltrukonytės knyga – būtent tokia. Ji spalvinga, komiška ir su žmonėmis, kurie atrodo išgalvoti, nors iš tiesų vaikšto visai šalia mūsų. Na, gal kiek toliau nei šalia – Fuerteventūros saloje. Romanas „Mano nekaltas melagis“ – jau vienuoliktoji autorės knyga. Šįsyk tai tragikomiška istorija, kurioje susipina meilė, paslaptys ir kasdieniai absurdai.
„Man nereikėjo kurti magiškojo realizmo perkeliant magiją į realybę, nes realybė buvo magiška“, – autorė neslėpė, kad tai bene spalvingiausias jos romanas.
Emocijos jame verda nuo pirmųjų puslapių, o tikrovė ir fantazija susilieja taip natūraliai, kad skaitytojas ne kartą susimąstys, kur baigiasi realybė ir prasideda literatūra.
„Daugybė detalių, kurias rasite knygoje, – tikros. Net ir paskutinis knygos rašymo epizodas neišgalvotas, – J. Baltrukonytė mintimis grįžo į dieną, kai leidyklai pirštu grūmojant dėl senkančių terminų įvyko neįtikėtinas dalykas. – Rašau ir girdžiu siaubingą garsą. Galvoju, lėktuvas nukrito. Pasirodo, ne – krovininis vilkikas į antro aukšto balkoną įvažiavo. Tai buvo ženklas, kad reikia baigti ir... kviesti policiją.“
Jurga pasakojo, kad šis romanas gimė skaitytojams tebegyvenant ankstesnės jos knygos „Karštas autobusas“ nuotaikomis. Ne vienas klausinėjo, ar bus tęsinys ir, jei taip, tai kada. Tuo metu rašytoja jau buvo pradėjusi kitą istoriją, todėl svarstė, ar naująjį romaną paversti ankstesnės knygos tęsiniu, ar leisti kūriniui gyventi savarankišką gyvenimą. Galiausiai pasirinko antrąjį variantą.
Nekaltas melas
Jurga dažnai mėgsta kartoti, kad gyvenime neįmanoma visiškai išvengti melo. Kartais jis būna tarsi mažas apsauginis sluoksnis, leidžiantis išlaikyti pusiausvyrą.
„Juk jeigu atimtume iš žmogaus galimybę kartais šiek tiek pameluoti, atimtume ir dalį gyvenimo džiaugsmo. Sutinkate?“ – į knygos pristatymo svečius Ąžuolyno bibliotekoje kreipėsi J. Baltrukonytė.
Romanas „Mano nekaltas melagis“ būtent taip ir prasideda – nuo paprasto prigimtinio dalyko – melo. Žmogus nepasako artimiesiems, kad buvo išmestas iš darbo. Romane, be melo, meilės ir vedybinių reikalų, nemažai paslapčių ir simbolių. Vienas jų – kėdė, iliustruojanti mūsų santykius ir įpročius, į kuriuos įsikimbame bijodami žengti toliau. Kėdė autorės romane – taip pat neišgalvota.
„Košmaras ta kėdė, jei atvirai“, – rašytoja patogiai atsilošė savojoje, o tada ėmė pasakoti.
Kai baigė rankraštį, Jurga jį davė savo vyrui – Algiui Kriščiūnui. Norėjo, kad mylimasis ne tik nupieštų viršelį, bet ir įvertintų jos darbą. Perskaitęs dvidešimt puslapių, menininkas tapo rūškanas tarsi rudens dangus, o tada liovėsi kalbėjęs su žmona.
„Ar tik ne aš tas pagrindinis herojus, ką? Plikas, malonus, vidutinio amžiaus“, – vyrą citavo autorė. Norėdama įtikinti, kad taip nėra, Jurga vežė Algį pusšimtį kilometrų į sostinę, kad parodytų mokesčių inspekcijos darbuotoją su kėde, kuriam buvo lemta tapti knygos herojumi.
Juk jeigu atimtume iš žmogaus galimybę kartais šiek tiek pameluoti, atimtume ir dalį gyvenimo džiaugsmo.
Keistuoliai iš salos
Kai kurie romano personažai gali pasirodyti pernelyg ryškūs, gal net neįtikėtini, vis dėlto dauguma jų – tikrų žmonių atspindžiai. Gyvendama Kanarų saloje Fuerteventūroje Jurga dar sykį įsitikino, kad realybė kartais pranoksta bet kokią fantaziją. Sutikti žmonės, anot autorės, tokie spalvingi, kad prireikė visai nedaug norint juos paversti knygos herojais.
„Tarkim, mūsų kaimynai, su kuriais gyvenome viename name. Pabrėšiu, kad jie turėjo keturis vaikus, tris kambarius ir vieną nedidelį langą, todėl natūraliai didžioji jų gyvenimo dalis vyko laiptinėje, – J. Baltrukonytė prisiminė kuriozines situacijas, kurios to paties namo gyventojams atrodė savaime suprantamos. – Atidarau duris ir matau, kaip kaimynė, prisipylusi dubenį vandens, depiliuoja bikinio zoną, iš telefono groja „Despacito“. Šalia – narvelis su balandžiu, kuris jau tris dienas nugaišęs. Po kurio laiko jų vaikai užaugo, pradėjo rūkyti „žolę“ ir namo šeimininkai juos iškraustė.“
Kitas įsimintinas personažas – senutė, kasdien sėdinti prie tvirtų durų ir mezganti mezginius. Jos rankos – vieni kauleliai, o siūlas gyvesnis nei pati mezgėja.
„Žiūriu ir atrodo, kad ji pati susimezga“, – nuo gretimo namo tarpdurio J. Baltrukonytė peršoko prie valties ir žvejo Chorchės. Šis, nors ir itin nemėgstamas vyro Algio, taip pat atsidūrė knygos puslapiuose.
Gyvenimas saloje
Fuerteventūroje Jurgos ir jos šeimos istorija prasidėjo gana netikėtai. Kai gimė dukra Paula, rašytoja nusprendė pasinaudoti motinystės atostogomis ir pabandyti pagyventi svetur. Kaip sako pati, pasimatuoti tai, apie ką ne kartą buvo rašoma jos žurnale „Happy 365“. Tai buvo savotiškas eksperimentas.
„Tuo metu buvo daug kalbama apie emigraciją. Vieni Ispanijoje citrinas rinko, kiti Norvegijoje žuvį valė. Sakau Algiui: bandome“, – pirmoji šeimos kelionė į Fuerteventūrą, kiek pamena žurnalistė ir rašytoja, truko keturis mėnesius. Vėliau – dar tiek pat. Galiausiai sala tapo antraisiais namais.
Fuerteventūra labai skiriasi nuo stereotipinio atostogų rojaus. Tai laukinė, vėjo nuolat šukuojama sala, kurioje beveik nėra žalumos. Juodos vulkaninės uolos, smėlio dykumos ir milžiniški paplūdimiai sukuria kraštovaizdį, primenantį Mėnulio kraterius.
„Būtent tai ir traukia“, – J. Baltrukonytė neslėpė, kad gyvenimas saloje – tarsi nesibaigianti šventė, kur prie stalo kaskart susėda europiečiai, atvykėliai iš Pietų Amerikos, menininkai, klajotojai, pabėgėliai iš didmiesčių.
Gyvenimas saloje praplėtė rašytojos akiratį. Ji mėgsta bendrauti, stebėti žmones, klausytis jų istorijų. Tokioje vietoje kiekvienas pokalbis gali virsti būsimo romano scena.
Dar vienas svarbus dalykas – salos laikas. Ten galioja garsusis ispaniškas „manana“ – rytoj. Jei kas nors pažada ką nors padaryti rytoj, nereiškia, kad taip ir bus. Iš pradžių tai gali erzinti, tačiau vėliau pradedi suprasti, kad gyvenimas gali būti ir paprastesnis.
Disciplina ir chaosas
Nors rašymas dažnai siejamas su įkvėpimu, pati autorė į kūrybą žiūri gana praktiškai. Kadaise ji domėjosi įvairių pasaulio rašytojų darbo įpročiais ir bandė suprasti, kaip jie organizuoja savo laiką. Vienas garsiausių pavyzdžių – japonų rašytojas Haruki Murakami, tačiau Jurgai jis netiko.
„Jis keliasi, rašo, bėga, plaukia, vėl bėga, plaukia ir vėl rašo. Nuo tos vietos „bėga, plaukia“ – jau blogai“, – juokėsi ji.
Anot J. Baltrukonytės, neįkvėpė jos ir garsusis prancūzų klasikas Honore de Balzacas. Jis keldavosi labai anksti, o per dieną išgerdavo net 60 puodelių kavos.
„Kava – gerai, bet visa kita – ne. Jis gana jaunas susirgo širdies liga ir mirė“, – pasakojo rašytoja, galiausiai sukūrusi savo sistemą, kurią vadina kūrybine netvarka. Svarbiausia, anot Jurgos, kasdien skirti bent kelias valandas rašymui. Net jei tuo metu nėra įkvėpimo.
„Svarbiausia – pradėti, kad kompiuterio ekranas nebūtų tuščias. Jei pradedi, atsiranda, ką taisyti, apie ką galvoti“, – J. Baltrukonytė įsitikinusi, kad ši taisyklė pasiteisina tiek rašant dienoraštį, tiek didelės apimties literatūros kūrinį.
Didelis pranašumas ir tai, kad Jurga dirba prie tekstų kaip redaktorė. Ji moka būti labai griežta sau. Kartais net per daug. Tačiau visada galvoja apie skaitytoją. Jei rašo knygą, pirmiausia ją skiria žmogui, kuris ją atsivers. Priešingu atveju tai tebus jos asmeninis dienoraštis. Autorei svarbu, kad skaitytojas patirtų emociją – nusijuoktų, atpažintų, galbūt net padarytų mažą gyvenimo atradimą. Todėl jos knygose visada atsiranda vietos humorui. Net jei istorija – apie sudėtingus dalykus. Kas toliau?
„Spaudimas iš aplinkos šiek tiek stabdo“, – nepaisant to, naujo romano idėjos jau sukasi rašytojos galvoje.
Galbūt jo veiksmas vyks Kaune – mieste, kuriame prabėgo autorės vaikystė ir kuriam ji dėkinga už save tokią, kokia yra, o galbūt oro uoste ar ligoninėje – vietose, kur susikerta daugybė likimų ir gimsta netikėčiausios istorijos.
Naujausi komentarai