Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui kūrinius ilgalaikiam depozitui iš savo kolekcijos perdavė dr. Jaunius Gumbis.
Jadvygos ir Juozo Tūbelių pažintis su J. Vienožinskiu užsimezgė daugiau nei prieš tris dešimtmečius iki šeimos portretų nutapymo. J. Tūbelis ir J. Vienožinskis, abu kilę iš Rokiškio krašto, buvo pažįstami dar nuo mokymosi Mintaujos gimnazijoje. Ši gimnazija buvo vienas svarbių centrų, kuriuose ugdėsi būsimoji Lietuvos šviesuomenė.
Kitas lietuvių inteligentijos traukos centras buvo Sankt Peterburgas. Šiame mieste susipažino Jadvyga Chodakauskaitė (vėliau – Tūbelienė) ir Justinas Vienožinskis. Sankt Peterburge jie priklausė tam pačiam bičiulių ratui kartu su Pauliumi Galaune, jo žmona Adele Nezabitauskaite-Galauniene, Kajetonu Sklėriumi ir Elena Sklėriene (Jakubavičenė, Ingrida. „Portretas. Juozas ir Jadvyga Tūbeliai“. Vilnius: Tyto alba, 2020, p. 215). Šis ryšys natūraliai persikėlė į tarpukario Kauną, kur J. Tūbelienė ir Natalija Vienožinskienė, tapytojo brolio žmona, tapo artimomis bendražygėmis – abi aktyviai dalyvavo organizacijų, besirūpinusių motinų ir vaikų gerove, veikloje.
Asmeninis ryšys susijęs su sudėtingu visuomeniniu kontekstu. 1929 m. J. Vienožinskio įkurtoje Kauno meno mokykloje kilus studentų streikui, tapytojas buvo atleistas iš pareigų. Tuo metu J. Tūbelis vadovavo Vyriausybei, todėl jo pozicija, išreikšta per Švietimo ministeriją, buvo svarbi sprendžiant su meno mokykla susijusius klausimus ir dėl jos finansavimo. Situacija pasikeitė tik 1935 m., kai J. Vienožinskis tapo naujai įsteigtos Lietuvos dailininkių sąjungos pirmininku, jam buvo leista grįžti į dėstyti į paties įkurtą mokyklą, kurioje, įsteigus dar vieną tapybos studiją, jai vadovauti paskirtas J. Vienožinskis.
Greta visuomeninių reikalų glūdėjo ir paradoksalus šeiminis kontekstas, atskleidęs lankstų J. Vienožinskio charakterį ir diplomato talentą. Viename iš 1936 m. žmonai Elenai rašytų laiškų J. Vienožinskis teigė eisiąs pas J. Tūbelienę prašyti užtarimo savo seseriai Liudai Purėnienei. Ji buvo pirmoji moteris advokatė Baltijos šalyse, Seimo narė, aktyvi socialdemokratė, Antano Smetonos ir J. Tūbelio vykdomos politikos priešininkė, už savo veiklą ištremta į Rokiškio kraštą be teisės grįžti į Kauną. Įdomu, kad L. Purėnienė ir J. Tūbelienė jaunystėje turėjo galimybę susipažinti, nes tuo pačiu metu studijavo Sankt Peterburge, Bestuževo aukštuosiuose moterų kursuose.
Kitame laiške figūruoja informacija, kad tapytojo seseriai leista grįžti gyventi į Kauną („Justinas Vienožinskis. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai“ sud. Irena Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1970, p. 241–242). Taigi, J. Vienožinskis reprezentacinius Vyriausybės vadovo ir jo žmonos portretus tapė tuo pačiu metu, kai jo sesuo teismuose, dažnai ir be atlygio, gynė politinės valdžios oponentus.
J. Vienožinskis reprezentacinius Vyriausybės vadovo ir jo žmonos portretus tapė tuo pačiu metu, kai jo sesuo teismuose, dažnai ir be atlygio, gynė politinės valdžios oponentus.
Paveiksluose J. Vienožinskis taikė skirtingą portretinės reprezentacijos strategiją. J. Tūbelio portrete (1936 m., drobė, aliejus, 80,5 x 68,5 cm) dominuoja santūri schematiška kompozicija, išryškinanti jo kaip ilgamečio valstybės politiko, ministro pirmininko, Lietuvos banko valdytojo statusą ir autoritetą. J. Tūbelienės portretas (1936 m., drobė, aliejus, 80,5 x 68,5 cm) spindi elegancija, rafinuotumu, aristokratiškumu. Plastiškesnis modeliavimas, švelnesnė spalvinė gama, laisvesnis komponavimas alsuoja šiltu dailininko ir modelio santykiu ir išryškina portretuojamosios savarankiškumą, išsilavinimą, visuomeninį statusą.
J. Tūbelienė nuoširdžiai domėjosi menu, lankydavosi parodose, dažnai finansiškai paremdavo jaunesnius dailininkus, padėdavo jiems gauti stipendijas užsienyje. Tai buvo ypač svarbu J. Vienožinskiui, siekusiam savo studentams suteikti galimybių susipažinti su platesniu Europos meno kontekstu.
J. Vienožinskis buvo vienas ryškiausių tarpukario dailės pedagogų, tarp jo išugdytų mokinių – Antanas Samuolis, Antanas Gudaitis, Augustinas Savickas, Viktoras Vizgirda, Vytautas Kazimieras Jonynas ir daugelis kitų Lietuvos dailės raidai reikšmingų menininkų. J. Vienožinskis buvo ir vienas stipriausių savo kartos portretistų. Portretuose jam buvo svarbi formos ir spalvos dermė, tapydamas jis ieškojo kompozicinio vientisumo, harmonijos ir estetinio pasitenkinimo. Kūriniams būdingi prislopinti šaltoki tonai, santūri spalvinė gama, smulkus įstrižas štrichavimas, suteikiantis minkštumo ir atmosferiškumo pojūtį, ramią, sukauptą ir melancholijos sklidiną nuotaiką.
Tūbelių portretai reikšmingi kaip tarpukario reprezentacinės dailės pavyzdžiai. Juose skirtingomis plastinėmis priemonėmis įgyvendinti du viešojo asmens reprezentavimo modeliai: J. Tūbelio portrete pabrėžiamas valstybės veikėjo statusas, o J. Tūbelienės – elegancija, individualumas ir visuomeninis vaidmuo. Tūbelių gyvenimą lydėjo ne tik valstybės kūrimo darbai, bet ir aktyvus visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas, draugystės su to meto dailininkais, intelektualais, visuomenės veikėjais. Kontrastingame asmeninių ryšių ir politinių aplinkybių fone 1936 m. sukurti Tūbelių šeimos portretai matomi ir kaip dokumentai, atveriantys platesnius tarpukario Lietuvos istorijos ir kultūros kontekstus.
Naujausi komentarai