Konkurso žiuri pakerėjo ypatingas jo išgaunamo garso sodrumas, muzikos interpretacijos originalumas ir laisvė. Šiandien vos 23-ejų A.Ionita kviečiamas koncertuoti tokiose salėse, kaip Berlyno filharmonija, Niujorko "Carnegie Hall", Londono "Cadogan Hall" ir kt. Kitą sezoną jis pasirodys su Tokijo simfoniniu orkestru, Čekijos filharmonijos orkestru, koncertuos ture Japonijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Lucernos festivalyje ir Marlboro muzikos festivalyje. Violončelininkas išrinktas kaip BBC "Naujosios kartos" atlikėjas 2016–2018 m.

A.Ionita griežia 1671 m. Giovanni Battista Rogeri violončele, kurią jam patikėjo vienas muzikus remiantis Vokietijos fondas.

Pirmą kartą į Lietuvą atvykstantis muzikantas pasirodys su pianistu Kasparu Uinsku. Tarsi iš niekur atsiradęs, iš paprastos, neturtingos rumunų šeimos kilęs muzikantas pasaulį užkariauja savo neįtikėtinu talentu, viename svarbiausių konkursų įveikęs šimtus konkurentų. Kas jis? Kuo gyvena ir nuo ko prasidėjo jo kelias? Apie tai – išskirtinis A.Ionitos interviu Lietuvos publikai.

– Esate vieno pagrindinių pasaulyje konkursų pirmosios premijos laimėtojas. Tai pasiekia vienetai. Kaip šis laimėjimas pakeitė jūsų gyvenimą ir ar pergalė jums apskritai buvo svarbi?

– P.Čaikovskio konkursas – yra tarsi olimpinės sporto žaidynės. Jeigu išgroji visus turus, visą repertuarą, atlaikai spaudimą, tai gyvenime gali padaryti bet ką. Konkursą transliavo vienas didžiausių klasikinės muzikos kanalų "Medici.tv", tad tiesiogines transliacijas ir įrašus stebėjo tūkstančiai žmonių – tokia klausytojų auditorija dar kada nors yra sunkiai įsivaizduojama. Dalyvavau konkurse negalvodamas apie prizines vietas. Man svarbiausia buvo muzika ir galimybė groti tokio masto auditorijai. Publika buvo nuostabi, kiekvieną kartą ant scenos jutau, kad ji supranta viską, ką noriu pasakyti. O juk muzikos prasmė tokia ir yra. Prieš tai nublanksta visi titulai ir pergalės. Kai paskelbė mano vardą, patyriau šoką. Be abejo, po laimėjimo mano gyvenime prasidėjo naujas etapas. Mane pradėjo kviesti geriausi pasaulio orkestrai ir festivaliai, atsirado naujų karjeros galimybių – tai svarbu man, kaip muzikantui.

P.Čaikovskio konkursas – yra tarsi olimpinės sporto žaidynės. Jeigu išgroji visus turus, visą repertuarą, atlaikai spaudimą, tai gyvenime gali padaryti bet ką.

– Pakalbėkime apie jūsų kelio pradžią. Kodėl pasirinkote būtent violončelę?

– Iš tikro tai juokinga istorija, nes aš pradėjau groti fortepijonu, kai man buvo penkeri ar šešeri. Mano dėstytojas po kurio laiko pasiūlė mamai, kad gal man geriau mokytis groti styginiu instrumentu, taigi taip aštuonerių aš nutariau paimti į rankas violončelę. Iškart supratau, kad šis instrumentas – mano pirmoji meilė, nors pradėti mokytis groti tokiu instrumentu taip vėlai ir dar norėti kažką pasiekti yra gana avantiūrinis žingsnis, o ir rankų reikia kur kas ilgesnių nei manosios. Bet, matyt, čia viskas buvo taip lemta. Daug kas, ir mama, siūlė nesirinkti muzikos, o pasirinkti kažkokią kitą sritį, tačiau mano širdis jau buvo atradusi savo kelią.

– Ar esate iš muzikantų šeimos?

– Mano šeima – muzikos mylėtojai, bet ne muzikos profesionalai. Mama grojo fortepijonu mokykloje ir dažnai dainuoja mėgėjų chore. Aš puikiai prisimenu, kaip eidavau su ja į choro repeticijas.

– Kokie jūsų muzikiniai tikslai ir siekiai?

– Kol kas aš tiesiog noriu mėgautis buvimu scenoje, kurioje aš tikriausiai jaučiuosi komfortiškiausiai, tarsi namuose. Žinoma, turbūt daugelis jaunų muzikantų trokšta tapti sėkmingi, groti visose pasaulio scenose, tačiau galiausiai vis dėlto supranti, kad didžiausia laimė ir siekiamybė – kai po koncerto pas tave ateina klausytojai su ašaromis akyse: tuomet supranti, kad tavo didžiausi tikslai yra pasiekti.

– Kas jums muzikoje yra svarbiausia? Kokią žinią siekiate perduoti klausytojams?

– Manau, kad muzika yra pati galingiausia meno rūšis, galinti paveikti žmones taip stipriai, kaip niekas kitas. Todėl, mano nuomone, svarbiausia būti sąžiningam ir leisti muzikai natūraliai lietis.

– Kuri muzikavimo forma jums labiausiai patinka: kamerinė muzika, solo ar su orkestru?

– Negaliu išskirti kažkurios vienos mėgstamiausios, bet jei reikia atsakyti – tai per pastaruosius keletą metų labai pasiilgau kamerinės muzikos.

– Kuri scena, orkestras ar šalis jums įsiminė labiausiai?

– Mano galvoje yra keletas labai ypatingų prisiminimų iš koncertų. 2015 m. man teko laimė groti su "Deutsches Symphonieorchester" Didžiojoje Berlyno filharmonijos salėje – šį koncertą galiu pavadinti svajonės išsipildymu. Tačiau tikriausiai brangiausi prisiminimai iš P.Čaikovskio konkurso – per antrąjį jo turą, grojant Dmitrijaus Šostakovičiaus sonatą, mane taip užliejo emocijos, kad man pradėjo tekėti ašaros. Salėje buvo įelektrinta atmosfera, kurios aš niekada nepamiršiu.

– Ar jūs turite savo muzikinius herojus?

– Šalia mano dviejų mylimiausių mokytojų Ani-Marie Paladi iš Bukarešto ir Jenso Peterio Maintzo Berlyno menų universitete, aš išskirčiau violončelininką Daniilą Šafraną ir Steveną Isserlį. Man netgi teko laimė prieš keletą metų su juo sugroti P.Čaikovskio "Souvenir de Florence", šis įvykis vis dar man gyvas.

– O kuris periodas ar kompozitorius yra artimiausi jūsų širdžiai?

– D.Šostakovičius neginčijamai yra mano mėgstamiausias kompozitorius nuo tada, kai jį sau atradau ankstyvojoje paauglystėje. Atradau ryšį su jo aistra, kančia ir beviltišku sarkazmu. Kartu jo muzika parašyta labai inteligentiškai – jauti, kaip kiekviena nata yra savo vietoje.

– Kaip jūs manote, ar klasikinė muzika turi ateitį? Ar ji vis dar aktuali?

– Tai labai painus klausimas. Pirmiausia – šiandienėje klasikinėje muzikoje trūksta naujos, labai gerai parašytos klasikinės muzikos. Atlikėjai ir toliau atlieka praeities genijų kūrinius, kurie jaunajai auditorijai gali pasirodyti nebeaktualūs. Tačiau mano nuomone, klasikinė muzika yra nesenstanti ir tikrai išlaikys laiko egzaminą.

– Jaunoji auditorija, deja, nesilanko klasikinės muzikos koncertuose taip dažnai, kaip norėtųsi. Kaip patraukti jų dėmesį?

– Manau, didžiausia to bėda, jog koncertų salės sukuria tokį įvaizdį, kad klasikinės muzikos koncertas – tai labai prabangus dalykas, kur visi turi pasirodyti išsipustę, sukuria įspūdį, tarsi ši muzika skirta elitui. Manau, kad tai gąsdina jaunimą. Kartu tai, kad jaunimas neina į koncertus, labai susiję su tuo, iš kokios jie šeimos, kokį jie išsilavinimą turi. Jeigu šeima tuo nesidomi, arba jis nuolat klauso technomuzikos, sunku tokį žmogų staiga atvesti į klasikinės muzikos koncertą. Taigi, klasikinę muziką reikia artinti prie jaunimo, griauti sienas ir, be abejo, skirti kur kas didesnį dėmesį edukacijai.

Šiandienėje klasikinėje muzikoje trūksta naujos, labai gerai parašytos klasikinės muzikos. Atlikėjai ir toliau atlieka praeities genijų kūrinius, kurie jaunajai auditorijai gali pasirodyti nebeaktualūs.

– Ką galite patarti jauniems, dar tik pradedantiems kelią muzikantams?

– Šia tema būtų galima daug kalbėti, bet pirmiausia noriu patarti sugebėti susikoncentruoti ties tuo, ką darai, įsigilinti. Ar repetuoji aštuonias, ar tris valandas per dieną, nesvarbu – svarbu milžiniška koncentracija ir laiko išnaudojimas. Linkiu niekada neprarasti žmoniškumo ir širdies. Išlikite tikri.

– O kokie jūsų paties ateities planai?

– Kol kas mano koncertai suplanuoti iki 2018 m. galo. Taigi nusimato intensyvus laikas, labai mažai poilsio, kurį aš stengsiuosi išnaudoti maksimaliai.

– Gyvenate Berlyne. O iš tikrųjų ar dažnai ten būnate? Kaip leidžiate savo laisvą laiką?

– Per pastaruosius keletą metų Berlynas tapo karštuoju klasikinės muzikos tašku, todėl daug jaunų atlikėjų iš viso pasaulio keliasi čia – tai savotiškas fenomenas. Miestas, palyginti su kitomis didžiosiomis Europos sostinėmis, yra vis dar įkandamas finansiškai ir kartu turi neįtikėtinai gerą atmosferą. Kai turiu laisvo laiko, aš kaip ir visi kiti, mėgstu susitikti su draugais, skaityti knygas, žiūrėti savo mėgstamus serialus. Berlyne, deja, būnu labai retai, tačiau, kai būnu, mėgstu nueiti į koncertus.

– Galbūt jums yra tekę groti Baltijos šalyse? Ko tikitės iš koncertų mūsų šalyje?

– Aš jau grojau Latvijoje ir Estijoje, taigi Lietuva yra vienintelė Baltijos šalis mano sąraše, kurioje dar neteko apsilankyti. Žinau, kad lietuvių kalba yra viena sudėtingiausių ir įdomiausių Europos kalbų. Mokykloje šiek tiek mokiausi apie Lietuvą ir jos didžiausius miestus Vilnių bei Kauną, taigi laukiu galimybės aplankyti šiuos nuostabius miestus ir susipažinti su Lietuvos publika. Taip pat laukiu susitikimo su pianistu K.Uinsku, su kuriuo nusimato puikus bendradarbiavimas.

Kas? Koncertas iš ciklo "Naujoji muzikų karta pristato".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Balandžio 25 d. 18 val.