Pasaulis, sklidinas šviesos. Pasaulis, kuriame mintys kristalizuojasi, įgaudamos fantastiškiausius pavidalus. Žmogus virsta paukščiu, plėšrūnas – prijaukintu dvasios draugu, o augalai mutuoja, stebindami keisčiausiomis savybėmis. Pasaulis, kuriame trinamos ribos tarp įmanomo ir neįmanomo. Laikas pradingsta, erdvės sąvoka nebeegzistuoja, vizija pasidaro reali ir tikroviška. Toks pasaulis atsispindi Kauno valstybinėje filharmonijoje pristatomoje Audronės Petrašiūnaitės grafikos kūrinių parodoje.

Lėtai vaikštant po nedidelės galerijos erdvę girdėti klasikinės muzikos garsai. Jie smelkiasi į menininkės kūrinius ir suteikia jiems dar daugiau energijos. Dėmių plastika, kompozicijų dinamiškumas ir plonų linijų dermė susijungia sukurdami vaizdą, kuris nereikalauja gilių filosofinių teorijų. A.Petrašiūnaitės raižinius reikia justi širdimi, periimti iš jų sklindančius virpesius ir, atsidavus vaizduotei, sklęsti po vidinius, dvasios pasaulius.

Parodos ekspoziciją sudaro trylika kūrinių, iš kurių nė vienas neturi pavadinimo. Menininkė savo raižinius perleidžia žiūrovui be jokių nuorodų ar užuominų. Viskas, kas juose vaizduojama, kyla iš kintančio gyvenimo versmių, vidinio pasaulio dramų ir besiveržiančių jausmų. Todėl žiūrovas, gilindamasis į A.Petrašiūnaitės grafiką, yra laisvas interpretuoti ir ieškoti sąsajų su savo vidinio pasaulio dievais ir demonais.

Pagrindinis kūrinių veikėjas, pereinantis iš vieno darbo į kitą, išgyvenantis vidinį virsmą, besistengiantis ištrūkti iš paveikslo, susiliejantis su daugybe savo atspindžių ar tykiai besimeldžiantis savo Dievui, – žmogus. Keliuose raižiniuose jis virsta paukščiu, turinčiu žmogaus kojas, kuris bando plačiai išskleisti savo sparnus ir kilti, tačiau greta jo esantis kitas personažas – stipriai laikantis jį už rankos – neleidžia skristi tarsi bijodamas paleisti, likti vienišu, nereikalingu.

Kūriniuose juntamas konfliktas tarp noro ieškoti naujų horizontų, pakilti virš žemės ir sklęsti, žvalgantis po didelį ir platų pasaulį bei noro išlaikyti, sustabdyti, neleisti svajoti. Kituose paveiksluose pagrindinis veikėjas susitinka tamsų, plėšrų gyvūną, primenantį plastiškasias panteras. Tik paveiksluose jos netyko grobio, nebando pulti žmogaus – pats žmogus, atsargiai liesdamas, mėgina prisijaukinti plėšrūną, pajusti jo jėgą, pažinti guvuliškus instinktus ir tarsi susilieti su juo, pavirsti žvėrimi, kiekvieną savo laukinio gyvenimo akimirką kvėpuojančiu laisve.

A.Petrašiūnaitė žinoma kaip koloristinės tapybos atstovė, tad dviejuose kūriniuose menininkė juodai baltų dėmių ritmiką papildo vaiskiai raudonu gėlės žiedu. Trapus, kvapnus žiedas raižinyje virsta pavojaus skleidėju, kuris ryja bandančių ištrūkti žmonių figūras.

Blaškydaiesi, tabaluodami kojomis veikėjai bando priešintis jėgai, besiglemžiančiai juos vidun, godžiai siurbiančiai bejėgius žemės padarus. Ne mažiau svarbūs raižiniai, kuriuose žmogus tarsi išdalijamas į daugybę savo antrininkų ir veikdamas paveikslų erdvėje bando juos surinkti atgal į save. Vienuose darbuose jis bėga, vejasi, kituose – tarsi suskyla, pameta galvą ir raitosi beorėje kūrinių erdvėje, prarasdamas ir vėl atgaudamas viltį rasti tai, ko ieško.

A.Petrašiūnaitė – išskirtinė menininkė, kurios kūrinių estetika pasiekia giliuosius žmogaus suvokimo klodus, įsiskverbia į juos, sužadindama norą per dailininkės kūrinius tyrinėti save. Lįsti vis giliau ir giliau, ieškoti paslapčių, susidurti su netikėtais demonais ir bandyti juos įveikti.